Horreum
Horreum („sandėlis, klėtis, svirnas“)[1] – Senovės Romos dideli, bent dviejų aukštų, viešo naudojimo sandėliai, tipiškai statomi visuose romėnų miestuose ir fortuose. Paprastai šiuose sandėliuose būdavo laikomi grūdai, alyvuogių aliejus, vynas, maisto produktai, audiniai, kartais net marmuras. Romos imperijos periodo pabaigoje Romos mieste buvo beveik 300 horrea sandėlių. Jų dydis priklausė nuo poreikio, mažesniuose miestuose ir fortuose horrea būdavo mažesni. Vienas didžiausių – Horrea Galbae Romoje – užėmė 21 tūkst. kvadratinių metrų ir turėjo apie 140 patalpų vien pirmame aukšte. Apytiksliais paskaičiavimais, jame buvo laikoma bent 53 milijonai amforų, arba 6 milijardai litrų alyvuogių aliejaus.[2] Pirmieji žinomi horreum sandėliai buvo pastatyti antrame a. prieš mūsų erą.[3] Pirmąjį viešo naudojimo sandėlį pastatė tribūnas Gajus Grakchas 132 m. pr. m. e.[4]
Horrea dažnai būdavo statomi žymiai storesnėmis nei įprasta sienomis, siekiant apsaugoti nuo gaisrų. Grūdams skirtos patalpos grindys būdavo pakeltos ant kolonų, siekiant sumažinti drėgmę. Langai būdavo tik aukštai ir labai siauri, siekiant sumažinti įsilaužimų, vagysčių riziką. Durys apsaugojamos spynų ir skląsčių sistema, per siauros vežimams, todėl prekes greičiausiai įnešdavo ir išnešdavo rankiniu būdu. Vietoje laiptų juose būdavo rampos patogesniam sunkių krovinių užvežimui. Centriniame kieme dažnai būdavo įrengiamos parduotuvėlių (taberna) eilės, turgūs. Kai kurie būdavo dideli ir ištaigingi, savo paskirtimi tikriausiai buvo panašūs į modernius prekybos centrus.
Kiekvienas horreum turėdavo pavadinimą. Kai kurie būdavo pavadinami pagal paskirtį, tai yra, dažniausiai juose laikomas prekes, pvz., vašką (horreum candelaria). Kitus pavadindavo imperatorių, jų giminės narių, kitų aukštuomenės piliečių garbei, pvz., Horrea Galbae – Galbos sandėliai – pavadintas imperatoriaus Galbos garbei. Horrea Epagathiana et Epaphroditiana sandėliai Romos uoste Ostijoje turi išraižytą įrašą, skelbiantį, kad jie pavadinti pagal du atleistinius Epagatą ir Epafroditą, tikriausiai savininkus.
Pats žodis horreum (daug. horrea) vėliau buvo pradėtas taip pat vartoti nusakyti bet kokiai vietai, kurioje laikomos kokios nors gėrybės, net ir meno kūriniai ar knygos, kaip sutinkama Senekos raštuose.
Nuorodos ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ www.thesaurus.flf.vu.lt
- ↑ David Stone Potter, D. J. Mattingly, Life, Death, and Entertainment in the Roman Empire, p. 180. University of Michigan Press, 1999 m. ISBN 0-472-08568-9
- ↑ Joseph Patrich, „Warehouses and Granaries in Caesarea Maritima“, in Caesarea Maritima: A Retrospective After Two Millennia, p. 149. BRILL, 1996. ISBN 90-04-10378-3
- ↑ Guy P.R. Métreaux, „Villa rustica alimentaria et annonaria“, in The Roman Villa: Villa Urbana, ed. Alfred Frazer, p[. 14-15. University of Pennsylvania Museum of Archaeology, 1998. ISBN 0-924171-59-6