Horacijų priesaika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
„Horacijų priesaika“
Jacques-Louis David, Le Serment des Horaces.jpg
Menininkas Ž. L. Davidas
Metai 1784 m.
Meno kryptis klasicizmas
Medžiagos, technika drobė, aliejus
Matmenys 3,30 × 4,25 m
Miestas (vieta) Paryžius, Prancūzija Prancūzija
Muziejus Luvras

Horacijų priesaika (pranc. Le Serment des Horaces) – vienas žymiausių prancūzų dailininko Ž. L. Davido (1748−1825) paveikslų.

Apie paveikslą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nutapyti paveikslą „Horacijų priesaika“ Ž. L. Davidui 1784 m. užsakė Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. Jis paremtas Sen. Romos istorijos epizodu iš ikirespublikinių laikų (VII a. pr. m. e.), kurį aprašė Titas Livijus. Pasak Livijaus, prasidėjo karas tarp Romos ir Albos miestų. Siekdami išvengti mūšių ir daugelio karių žūčių, kas būtų susilpninę abu miestus ir atvėrę galimybę etruskų įsiveržimui, Romos ir Albos miestų vadai nusprendė, kad karo eigą turėtų nulemti trijų karių kova iš abiejų pusių. Iš Romos pusės kovai buvo parinkti trys broliai iš Horacijų giminės, iš Albos pusės − trys broliai iš Kuriacijų giminės. Didelių matmenų paveikslą (3,30 × 4,25 m) Ž. L. Davidas nutapė Romoje. Su tema jis turėjo būti susipažinęs ir iš P. Kornelio tragedijos „Horacijus“. Tačiau nei Livijaus, nei P. Kornelio istorijose nėra Horacijų priesaikos epizodo, tad šį motyvą Ž. L. Davidas tikriausiai sugalvojo pats.

„Horacijų priesaikoje“ pavaizduoti trys broliai Horacijai, prisiekiantys savo tėvui, kuris laiko tris jų kardus, nugalėti arba mirti dėl Romos miesto. Ši žinia atitinka Švietimo idėjas apie civilinių pareigų, ištikimybės, priesaikų ir kitų moralinių nuostatų aukštumą. Švietėjai manė, kad praeities įvykių pavyzdys turi įkvėpti dabarties poelgiams. Atitinkamai, šioms idėjoms išreikšti Ž. L. Davidas pasirinko aiškias vaizdavimo formas. Paveikslo erdvė negili, skurdūs ir geometriški architektūriniai elementai perteikia veiksmą tarsi vykstantį scenoje. Prisiekiančių Horacijų ir jų tėvo figūros skulptūriškos, arti paveikslo paviršiaus ir sukuria tarsi reljefų įspūdį. Paveikslo dešinėje pavaizduotos palūžusios moterys, nujaučiančios būsimų įvykių eigą. Pagal istoriją, vyriausiojo Horacijų brolio žmona Sabina buvo Kuriacijų sesuo, o Horacijų sesuo Kamila buvo susižadėjusi su vienu iš Kuriacijų. Toliau gilumoje pavaizduota Horacijų brolių motina su anūkais. Silpnos ir palūžusios moterų figūros kontrastuoja su ryžtingomis vyrų figūromis. Tai vėl atliepia Švietimo idėjas, kad narsa, patriotizmas ir ištikimybė principams (siejami su vyriškumu) yra aukštesni už meilę, liūdesį ir neviltį (siejami su moteriškumu).

„Horacijų priesaika“ nutapyta klasicistiniu stiliumi, kuris ženkliai skyrėsi nuo rokoko stiliaus laisvų ir įmantrių vaizdavimo formų. Atitinkamai, rokoko mene pabrėžiamos malonumų ir estetinio pasitenkinimo idėjos pakeistos asketiškomis patriotizmo ir pasiryžimo mirti idėjomis. 1785 m. Paryžiuje pademonstruotas paveikslas sukėlė sensaciją ir, nors buvo užsakytas karaliaus, tačiau pilnai atliepė ikirevoliucines paryžiečių, kuriuos piktino karaliaus prabanga, aristokratijos hedonizmas ir abejingumas visuomenės poreikiams, nuotaikas. „Horacijų priesaika“ eksponuojama Luvro muziejuje Paryžiuje ir yra tapusi chrestomatiniu klasicizmo dailės pavyzdžiu. Ž. L. Davido su mokiniu nutapyta mažesnė paveikslo versija eksponuojama Toledo dailės muziejuje Ohajuje, JAV.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]