Higrofitas
Higrofitai (sen. gr. ὑγρός = hugrós 'drėgnas' + sen. gr. φυτόν = phutón 'augalas') – sausrai neatsparūs, higromorfinės sandaros augalai, augantys nuolat drėgnose augavietėse.
Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Auga vandens telkinių krantuose, žemapelkėse, ant kupstų, plovų arba negiliai vandenyje, drėgnose, pavyzdžiui, žemuminėse pievose, kuriose dėl drėkinimo ne tik atmosferos krituliais, bet ir gruntiniu vandeniu, jiems pakanka drėgmės. Kai kurie higrofitai ypač gausiai auga vandens telkinių krantuose bei sudaro stabilias bendrijas. Plačialapių miškų augalai pagal požymius, susijusius su hidrologiniu režimu, yra higrofitai.[1]
Pagal augavietes higrofitai skirstomi į tris grupes: drėgnų ir ūksmingų miškų, šlapių pievų ir pelkių, bei ežerų pakrančių bei paupių higrofitus.[2]
Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lapai vaiskiai žali [1]. Higrofitų antžeminė dalis geriau išvystyta už požeminę – neturi gerai išvystytos šaknų sistemos. Visuose audiniuose gausu tarpuląsčių ir aerenchimos. Lapai gan dideli, ploni, neplaukuoti, smailais galais, su grioveliais, kuriais nuteka vanduo. Epidermio kutikulė plona ir minkšta. Šiems augalams būdingas mažas lapo žiotelių tankis, jos išsidėsto vienodame lygyje su lapalakščio paviršiumi, kai kurių higrofitų turi žioteles abiejose lapo pusėse. Lapų mezofilo asimiliacinis audinys dažniausiai būna nediferencijuotas. Kai kurių higrofitų lapai redukuoti (pvz., asiūklių, vikšrių).[2] Higrofitai linkę būti stambesni, turėti stambesnes ląsteles, ilgesnius tarpubamblius, menkesnius ramstinius audinius didesnius, plonesnius lapus, su retesniu lapalakščio gyslų tinklu ir mažesniu žiotelių kiekiu lapo ploto vienete, nei mezofitai.
Prisitaikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Higrofitai yra gerai prisitaikę palaikyti vandens balansą – santykį tarp šaknimis įsiurbto ir transpiracijos metu išgarinto vandens [3]. Kadangi auga drėgmės pertekliaus zonose, jiems nereikia reguliuoti transpiracijos, tad šio proceso intensyvumas gali būti artimas fiziniam garavimui nuo atviro vandens paviršiaus [2]. Kadangi higrofitams nereikia taupyti vandens, jų ląstelių osmosinis potencialas žemas (0,8-1,3 MPa), o įtampa vandens induose, lemianti vandens patekimą į augalą, vos keli barai (kserofitų įtampa vandens induose siekia 80 barų). Netekę vandens higrofitai greitai nuvysta[1], tad jie neilgai išlaiko turgorą nuskynus [2]. Daugeliui higrofitų būdinga heterofilija – lapai, panirę po vandeniu būna kitokios formos nei esantys virš vandens. Dėl šios savybės tokie augalai yra amfibiniai (būdmainiai) – prisitaikę augti tiek apsemti vandens, tiek jam nusekus.[1] Higrofitai dažnai pasižymi regresiniais anatominiais ir morfologiniais bruožais, kurie palengvina tiesioginį vandens įsisavinimą, o šaknis naudojama tik įsitvirtinimui, bet ne mitybai [4].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Tupčiauskaitė A., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai, mokomoji knyga – Vilnius. http://www.bg.gf.vu.lt/duomenys/botaninepraktika/botanikos_mokomoji_lauko_praktika.pdf
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Stravinskiene V., 2009. Aplinkos bioindikacija, bendrasis vadovėlis aukštosioms mokykloms – Kaunas. https://www.researchgate.net/publication/280569655_APLINKOS_BIOINDIKACIJA_ENVIRONMENTAL_BIOINDICATION
- ↑ Stravinskienė V., 2012. Gėlųjų vandenų augalai. Iš Aplinkos bioindikacijos praktika. Kaunas: VDU leidykla, p. 122–153. https://www.researchgate.net/publication/293919854_GELUJU_VANDENU_AUGALAI
- ↑ Dubuisson J.Y., Schneider H., Hennequin S., 2009. Epiphytism in ferns: diversity and history – Paryžius, Londonas. https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1631069108002448