Hidrofiliškumas
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Hidrofiliškumas (gr. hydro 'vanduo' + philia 'draugystė') – molekulės savybė sąveikauti su vandens molekulėmis sudarant vandenilinius ryšius. Dėl šios savybės smulkiamolekulės hidrofilinės medžiagos yra tirpios vandenyje, o labai stambiamolekulės (kaip celiuliozė, krakmolas) – brinkstančios vandenyje.
Hidrofiliškumas atsiranda dėl medžiagos poliškumo. Vandens molekulės yra polinės, t. y. turi netolygų krūvių pasiskirtymą skirtinguose molekulės galuose, todėl yra linkusios sąveikauti tarpusavyje ir su kitomis polinėmis molekulėmis, t. y. tomis, kurios turi elementarų ar dalinį elektros krūvį.
Visi jonai yra hidrofiliški, nes yra įkrauti. Angliavandeniai, baltymai (pvz., gliukozė, insulinas ir kt.) yra hidrofilinės medžiagos, nes turi amino, hidroksilo grupių, kurios yra polinės.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis apie chemiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |