Brinkimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Brinkimas – kieto kūno tūrio didėjimas, kai kūnas iš aplinkos sugeria skystį ar garus. Brinksta įvairios polimerinės medžiagos (mediena, krakmolas, plastikai, dažų dangos), kai kurie sluoksniuotieji mineralai (pvz., moliai). Brinkdamas kūnas paprastai neištirpsta, nepraranda formos.

Kai kurių medžiagų (krakmolo, molio) brinkimas gali pereiti į tirpimą, ir gali susidaryti skiediniai.

Brinkimo laipsnis vertinamas išbrinkusio kūno ir pradinio kūno masių (ar tūrių) santykiu. Kai aplinkoje tirpiklio pakanka brinkimas didėja, kol brinkstančiame kūne tirpiklio molekulės nebetelpa. Galop brinkimas pasiekia maksimalų laipsnį, kai susidaro pusiausvira būsena – kiek tirpiklio molekulių įeina, tiek ir išeina.

Brinkimo pradžioje brinkdamas polimeras gali sudaryti kelių šimtų megapaskalių (kelių tūkstančių atmosferų) slėgį.

Brinkimas biologijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Biologiniai objektai neretai geba brinkti sugerdami vandenį. Pvz., brinksta ramybės būsenoje esančios augalų sėklos, jos dygti gali tik išbrinkusios, kai jose susikaupia reikiamas vandens kiekis.

Medienos brinkimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mediena brinksta sugerdama vandenį.

Brinkdama mediena sudaro didelį slėgį. Todėl senovėje medieną naudodavo akmens laužyklose ištisinei uolienai skaldyti. Akmens klode gręždavo skyles, į kurias sukaldavo medinius strypus, o po to tuos strypus laistydavo vandeniu. Į brinkstančia medieną besiskverbiančios vandens molekulės sudaro tokį slėgį, kad neišlaikęs skyla net ir akmuo.

Plastikų brinkimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plastikai paprastai brinksta sugerdami tirpiklius ar tepalus. Toks plastikų brinkimas dažnai yra nepageidautina savybė. Brinkdamas plastikas netampa takus, jis išlaiko formą.

Tinkliniai plastikai, turintys nedaug skersinių ryšių, brinkdami gali sugerti labai daug tirpiklio. Kartais jų masė gali padidėti dešimtis kartų.