Hidrofobiškumas

Vandenyje susidarantys fosfolipidų dariniai – liposoma, micelė ir dvisluoksnis. Fosfolipidų uodegėlės – hidrofobinės, todėl vandeniniame tirpale sąveikauja ne su vandeniu, o viena su kita ir sudaro dviskluoksnį.

Hidrofobiškumas (gr. hydro 'vanduo' + phobos 'baimė') – medžiagų arba molekulių savybė nesąveikauti su vandeniu, pavyzdžiui netirpti vandenyje arba atstumti vandenį. Hidrofobiškumas kartais dar vadinamas lipofiliškumu.

Vanduo – polinė medžiaga, linkusi sąveikauti (sudaryti vandenilinius ryšius) su polinėmis molekulėmis (kurios turi pilną elementarų krūvį ar netolygų krūvių pasiskirstymą). Vandens molekulės dinamiškai jungiasi tarpusavyje ir su kitomis vandenyje esančiomis hidrofilinėmis molekulėmis, tuo tarpu hidrofobinės molekulės dėl jų nepolinės prigimties išstumiamos iš vandens molekulių ir kitų hidrofilinių molekulių bei jonų sistemos ir sudaro atskirus telkinius. Šito stūmimo atstojamoji jėga vadinama hidrofobine sąveika (angl. hydrophobic interaction).

Vandens lašai, patekę ant hidrofobinio paviršiaus (nuotraukoje – hidrofobinis plastikas), lieka atskirais lašais, o ne pasklinda paviršiumi, sudarydami vandens plėvelę, kaip būtų ant hidrofilinio paviršiaus

Lipidai, steroidai ir kt. – nepolinės hidrofobinės medžiagos. Buityje naudojami aliejai (lipidai) nesimaišo su vandeniu ir susitelkia į mažus lašelius būtent dėl savo hidrofobinių savybių.

Taip pat skaitykite

• Hidrofiliškumas
• Amfipatiškumas