Herodas Atikas
| Herodas Atikas | |
|---|---|
| |
| Herodo Atiko biustas, apie 161 m., Luvro muziejus. | |
| Visas vardas | Lucius Vibullius Hipparchus Tiberius Claudius Atticus Herodes |
| Gimė | 101 m. Maratonas, Graikija |
| Mirė | 177 m. (~76 metai) Maratonas, Graikija |
Heròdas Ãtikas (graik. Ἡρώδης ὁ Ἀττικός, 101 m. Maratone – 177 m. Maratone) – senovės Atėnų retorikas, filosofas ir filantropas. Antrosios sofistikos senovės graikų literatūroje atstovas, atikizmo šalininkas. Dėstė retoriką Romos imperatoriams Markui Aurelijui ir Lucijui Verui, 143 m. Romos konsulas
Laikomas „viena žymiausių Antoninų laikotarpio asmenybių“,[1] garsėjo savo lėšomis pastatytais statiniais – odeonu ir stadionu Atėnuose, nimfėju Olimpijoje. Parašė kalbų, diatribių (pokalbių su įsivaizduojamu pašnekovu), laiškų. Išliko viena Herodo Atiko kalba – „Apie valstybę“.[2]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šeimos kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Herodas Atikas gimė 101 m. e. m.[2], valdant Trajanui. Jo šeima, Atėnų Kerikė, buvo nepaprastai turtinga ir teigė esanti kilusi iš Miltiado, Kimono ir net didvyrio Ajako. Nuo Julijaus-Klaudijaus laikotarpio jie taip pat turėjo Romos pilietybę. Jo senelis iš Tiberijus Klaudijus Hiparchas, milžiniškų turtų turintis atėnietis, buvo imperatoriaus Vespasiano nuteistas nusižudyti ir konfiskuoti turtą, tačiau Hiparchas sugebėjo nuslėpti didžiąją dalį savo turto per tą laiką, kol buvo teisiamas, ir taip išgelbėjo turtus nuo konfiskavimo. Kai imperatorių pakeitė Nerva, Hiparcho sūnus Tiberijus pranešė imperatoriui, kad savo namuose „aptiko“ lobį. Nerva leido jam turtais naudotis, kaip jis nori.[3] Dėl to Tiberijaus sūnus Herodas Atikas buvo ne tik labai turtingas, bet galbūt ir turtingiausias žmogus rytinėje Romos imperijos dalyje.[4]
Politinis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmąsias valstybines pareigas Herodas Atikas gavęs 122 m. buvo atsakingas už žemės ūkio prekių kainų priežiūrą. 126–127 m. jis buvo išrinktas tituliniu archontu; gimnazijos ir miesto efai, dėkodami už jo globą, pastatė jam statulą. Kitais metais imperatorius Adrianas antrą kartą apsilankė Atėnuose. Jo gyvenamoji vieta nėra tiksliai žinoma, tačiau tikėtina, kad imperatorius apsistojo pas Erodą. Tuo metu jis jau buvo gavęs senatoriaus rangą ir oficialiai įtrauktas į imperatoriaus draugų sąrašą – inter amicos (imperatoriaus patarėjų titulas).[5]
Apie 131 m. jis pradėjo romėnų cursus honorum – ėjo imperatoriaus kvestoriaus pareigas. Po trejų metų jis tapo pretoriumi. Tuo pat metu Herodas Atikas ėmė garsėti kaip oratorius ir retorikos mokytojas. Tarp jo mokinių buvo ir būsimasis imperatorius Markas Aurelijus.[6] 135 m. jis buvo paskirtas Mažosios Azijos laisvųjų miestų korektoriumi (imperatoriaus finansų inspektoriumi). Pasinaudodamas proga, jis aplankė Laodikėjos oratorių Polemoną Smirnoje, kuris kalbėjo prieš jį ir gavo dosnią 250 000 drachmų sumą kaip atlygį. Jis ypač daug dėmesio skyrė Aleksandrijai Troadėje, akveduko statybai išleisdamas daugiau nei dvigubai daugiau lėšų nei Adriano patvirtintas biudžetas. Kai imperatorius pasiskundė Herodui Atikui dėl šių išlaidų, Atikas atsakė, kad nereikia nerimauti, ir padengė skirtumą. Pasitraukęs iš pareigų Herodas Atikas vėl atsidėjo retorikai.
137–138 m. mirė Herodo Atiko tėvas Tiberijus. Jis paliko testamentą, kuriuo kiekvienam Atėnų piliečiui vyrui skyrė metinę vienos minos rentą, kuri 12 000 gavėjų sudarė 24 milijonų drachmų kapitalą. Herodas nedelsdamas užginčijo testamentą, remdamasis tuo, kad Romos piliečio dovana „ne piliečiui“ turi būti saugoma patikėjimo forma, todėl testamento vykdytojas turėjo teisę nepaisyti. Remdamasis šiuo teisės punktu, jis pasiūlė kompromisą: vietoj metinės rentos mokėti vienkartinę penkių minų išmoką. Atėniečiai sutiko, bet tik tam, kad iš pažadėtos sumos būtų išskaičiuotos jo ir jų protėvių skolos Herodijos bankui. Galiausiai mirusiojo Atikaus valia buvo naudinga tik nedaugeliui piliečių.[7] Atrodo, kad Herodas Atikas net panaikino tėvo palikimus, skirtus įvairioms liturgijoms. Filostratas pažymi, kad atėniečiai „jautėsi apiplėšti iš savo palikimo ir niekada nenustojo nekęsti Herodo“. Romoje jam net buvo iškelta byla. Galiausiai Herodas Atikas buvo išteisintas, galbūt dėl savo ryšių su Marku Aurelijumi, naujojo imperatoriaus Antonino Pijaus įvaikiu.[8]
Tačiau 139 m. Herodas Atikas buvo išrinktas vadovauti Didžiosios Panatėnės komisijai tikriausiai todėl, kad atėniečiai negalėjo sau leisti išstumti tokio turtingo žmogaus iš liturgijos. Šia proga jis liepė restauruoti Panhelenų stadioną iš balto marmuro, todėl kai kurie piliečiai teigė, kad šis pavadinimas buvo pelnytas, nes pastatas buvo pastatytas visų atėniečių lėšomis. Tuo pat metu jis vedė su Antoninais susijusią Appia Annia Regilla; susilaukė penkių vaikų, tarp kurių buvo du sūnūs – Bradua ir Regillus.
153 m. olimpinėse žaidynėse jo kalbos buvo entuziastingai sutiktos: minia jį vadino antruoju Demostenu.[9] Jo žmona gavo Demetros Chamynės kunigystę, kuri jai leido būti vienintele ištekėjusia moterimi, stebinčia žaidynes.[10] Apsidžiaugęs jis finansavo akveduko, jungiančio Alfėją su Olimpija bei nimfėjaus statybą. Likęs dešimtmetis buvo niūresnis: mirė vyriausias sūnus Regilas ir duktė Atėnė, po to – žmona Regilė, kurią nužudė vienas iš jo laisvųjų. Jos garbei Atėnuose jis liepė pastatyti jos vardu pavadintą Odeoną, Triopioną (Demetros šventovę) Via Appia gatvėje, netoli Cæcilia Metella kapo. Nepaisant to, sklando gandai, kad jis liepė nužudyti savo žmoną. Regillos brolis Bradua pateikė skundą, bet buvo išteisintas. Galiausiai paskutinė jo duktė Elpinė mirė 161 m.
Herodas mirė nuo tuberkuliozės 177 m. pab. Jis pats parašė savo epitafiją:
Čia guli Herodas iš Maratono, Atiko sūnus. Jo palaikai ilsisi šioje kapavietėje, jo šlovė žinoma visame pasaulyje.
Epizodas Marko Aurelijaus rūmuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
172 m. įvyko incidentas, kuris vos nekainavo Herodui gyvybės. Nepaisant Filostrato pateiktų detalių, bylos aplinkybės nebuvo atskleistos. Valdant Antoninui Pijui ir Markui Aurelijui, aristokratiška Kvintilijų šeima iš Aleksandrijos kolonijos Troaso pakilo į aukščiausius Romos valdžios postus, o trys jos nariai buvo pakelti į konsulus. Atrodo, kad du šios šeimos broliai, įtakingi vyrai jautė neapykantą Herodui, kuris jų nemėgo ir mėgdavo juos pašaipiai vadinti „trojiečiais“. Kvintiliečiai skatino Herodo priešus, todėl atėniečių priešiškumas jam dar labiau išaugo. Tuomet Herodas savo priešus Demostratą, Praksagorą ir Mamertiną pasmerkė provincijos antstoliams už sąmokslą prieš jį. Tačiau jie kreipėsi į patį imperatorių ir, atvykę į jo būstinę, pelnė visos imperatoriaus šeimos palankumą. Tuo tarpu atvyko Herodas, kuris su savimi kaip tarnaites atsivežė dvi vieno iš savo laisvųjų tarnų Alkmedono dukteris.[11] Tačiau prieš pat teismą jas miegančias pražudė žaibas. Šis įvykis labai sukrėtė Herodą, ir kai jis, sutrikęs, pasirodė imperatoriui, norėdamas apginti savo bylą, prarado nuovoką. Jis žodžiu užsipuolė imperatorių Marką Aurelijų, kaltindamas jį nedėkingumu ir žmonos bei trejų metų dukters įtaka. Įsikišo pretorijaus vadas Bassius Rufas ir pabrėžė, kad „iš jo žodžių akivaizdu, jog Herodas nori mirti“. Herodas atkirto, kad senam žmogui nėra ko bijoti, ir išėjo iš kambario, nutraukdamas jo kalbą. Markas Aurelijus neatrodė sutrikęs ir tęsė klausymą, tačiau vienu metu jis neišlaikė ir apsipylė ašaromis. Paprastai už tokį Herodo elgesį jis ir jo darbuotojai būtų buvę griežtai nubausti. Filostratas, pasakojantis šį epizodą, nėra tikras, kas galiausiai nutiko Herodui. Nors po šio įvykio Herodas kurį laiką gyveno Orikone, Epyre, Filostratas atmeta tremties galimybę. Tikėtina, kad Markas Aurelijus patarė Herodui kuriam laikui pasitraukti iš Atėnų, kol viskas nurims.[11]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Papalas (1981), p. 171
- ↑ 2,0 2,1 Herodas Atikas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, Papildymų tomas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2017–2021
- ↑ Birley (1997), p. 63.
- ↑ Birley (1966), p. 63.
- ↑ Sylloge inscriptionum Græcarum, 863.
- ↑ Historia Augusta, Marcus, ii. 4.
- ↑ Filostratas, 2, 549.
- ↑ Rutledge, p. 101.
- ↑ Filostratas, I, 25, 17.
- ↑ Pauzanijas, Graikijos aprašymas, VI, 20, 9.
- ↑ 11,0 11,1 Birley (1966), pp. 180–181.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Birley, Anthony (1966). Marcus Aurelius: a biography (anglų). London: Routledge. ISBN 9780415171250.
- Birley, Anthony (1997). Hadrian: The Restless Emperor (anglų). London: Routledge. ISBN 0-415-22812-3.
- Papalas, A. J. (1981). „Herodes Atticus: An Essay on Education in the Antonine Age“. History of Education Quarterly (anglų). ISSN 0018-2680.