Hemolizinė gelta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Hemolizinė gelta (angl. hemolytic jaundice) – geltos tipas, sukeliamas padidėjusios eritrocitų hemolizės (raudonųjų kraujo kūnelių irimo). Nekonjuguotas bilirubinas atsiranda dėl hemo pigmento, randamo raudonosiose kraujo ląstelėse, skaidymo. Dėl padidėjusio eritrocitų skaidymo padidėja nekonjuguoto bilirubino kiekis kraujyje. Kepenys nepajėgia detoksikuoti per didelio nekonjuguoto bilirubino kiekio kraujyje.

Hemolizinę geltą gali sukelti:

  • Maliarija (tropinėse šalyse)
  • Genetinės ligos (pjautuvinė anemija, talasemija, sferocitozė, gliukozės 6-dehidrogenazės trūkumas) – gali sukelti padidėjusį eritrocitų irimą, kas veda prie hemolizinės geltos;
  • Inkstų ligos (hemolizinis ureminis sindromas);
  • Bilirubino metabolizmo sutrikimas (Gilberto sindromas, Crigler-Najjar sindromas).

Ligos atveju ligonio šlapimas būna rusvas, o išmatos tamsiai rudos spalvos.