Heinrich Isaac

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Henrikas Izakas (lot. Henricus Isaac, pranc. Heinrich Isaac, apie 1450 − 1517 m. kovo 26 d.) – prancūzų-flamandų (arba Nyderlandų) muzikos mokyklos renesanso kompozitorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nieko nežinoma apie Henriko Izako gimimo aplinkybes ir jaunystę. Spėjama, kad jis gimė apie 1450 m. Pietų Nyderlanduose, tikriausiai Brabante. Pirmieji jo muzikos užrašymai datuojami apie 1470-ųjų vidurį, tačiau pirmasis dokumentuotas liudijimas yra tik iš 1484 m., kada jis dokumentuotas dainininku Insbruko kunigaikščio Zigmanto Habsburgo dvare. Spėjama, kad iš Insbruko 1485 m. jį persiviliojo faktinis tuometinis Florencijos valdytojas Lorencas Medičis Puikusis. Florencijoje Izakas dainavo, buvo vargonininku ir mokė muzikos Lorenco šeimos vaikus. Tikrą Izako padėtį pas Lorencą maskuoja tai, kad tuo metu Florencijoje dirbo kitas vargonininkas Izakas. Henrikas Izakas dainavo Santa Maria del Fiore ir Santissima Annunziata bažnyčiose.

Nežinoma, kada Henrikas vedė florentietę. Spėjama, kad vedybas suorganizavo Lorencas Medičis Puikusis. 1494 m. Medičiai buvo išvaryti iš Florencijos. Tolimesnės Izako gyvenimo aplinkybės neaiškios. Žinoma, kad 1497 m. jis pradėjo rašyti muziką imperatoriui Maksimilijonui I-ajam. Buvo patvirtintas oficialiu dvaro kompozitoriumi. Spėjama, kad jis gyveno Vienoje. Kitu vertinimu, Izakas dažnai keliavo pas užsakovus, po Vokietiją, tačiau visgi nuolatinė jo gyvenamoji vieta buvo Florencijoje, kur jis tapo miesto piliečiu ir turėjo nuosavybės. Kita aplinkybė, nebūdinga to meto dainininkams, buvo ta, kad jis buvo vedęs. Garsiame laiške Feraros hercogui Ercole d’Este 1502 m. hercogo patarėjas mini, kad pasamdyti Izaką kainuotų 120 dukatų, o Žoskeną Deprė – 200. Kad Izakas noriau kuria muziką ir, nors Žoskenas Deprė kuria geriau, tačiau kuria tik, kada jis pats nori. Spėjama, kad Henrikas visgi tiesiogiai nekonkuravo su Žoskenu dėl posto Feraroje, o laiške minimas tik rekomendacinis sulyginimas.

1506 m. pasirodė pirmas Henriko Izako mišių leidimas. 1508 m. Konstancos katedra užsakė Henrikui parašyti pilną ciklą muzikos sekmadieninėms proprijoms − bažnytinėms apeigoms. Šis ciklas tapo pirmuoju pilnu tokiu leidiniu. Jį užbaigė Henriko Izako mokinys Ludwig Senfl. Visas trijų knygų leidimas „Choralis Constantinus“ buvo išleistas 1550-55 metais. 1512 m. Izakas Florencijoje persikraustė į mažesnį namą ir daugiau nebepaliko miesto. Žinomi trys Izako testamentai. Paskutiniu jis dovanojo 5 aukso florinų sumą Šv. Barboros bendruomenei, bei užsakė laikyti mišias už jo vėlę 10 metų po mirties. Henrikas Izakas mirė 1517 m. kovo 26 d., palaidotas Santa Ma­ria del Ser­vi bažnyčioje Florencijoje. Jo žmona gyveno iki 1530 m.

Henrikas Izakas buvo gana universaliu kompozitoriumi, rašė tiek flamandiškoje, tiek vokiškoje tradicijoje. Jo polifoninės muzikos melodijos lėtesnės ir labiau ištęstos nei Žoskeno Deprė. Pastarasis dažniausiai taikydavo griežtą 4 balsų komponavimą ir jų atskirtį. Izakas savo muzikoje balsų skaičių praplėsdavo iki 5-6. Ilgą laiką muzikos istorijoje Izakas buvo Žoskeno Deprė šešėlyje tarp to meto kompozitorių. Tik XX a. pabaigoje padaugėjo jo gyvenimo tyrinėjimų. Tikslesnis Izako kūrinių skaičius nenustatytas. Jis galėjo būti parašęs apie 40 mišių, apie 100 proprijų. Parašė apie 50 motetų, apie 100 pasaulietinių ir instrumentinių kūrinių, kurių svarbiausi buvo italų frotolos tipo. Žinomiausiais Izako kūriniais įvardijami: mišiosMissa de Apostolis“ ir vokiškos tradicijos daina „Innsbruck, ich muss dich lassen“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]