Gražina Drėmaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gražina Drėmaitė
Gražina Drėmaitė02.JPG
Gimė: 1936 m. spalio 8 d. (80 metų)
Vilnius
Tėvas: Vladas Drėma
Motina: Jadvyga Drėmienė
Vaikai:

Rasa, Mykolas

Veikla: restauratorė, chemikė, visuomenės veikėja
Alma mater: 1962 m. Vilniaus universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Gražina DrėmaitėVikiteka

Gražina Drėmaitė (g. 1936 m. spalio 8 d. Vilniuje) – Lietuvos grafikos restauratorė, chemikė, visuomenės veikėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1954 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 19571995 m. dirbo Lietuvos dailės muziejuje grafikos ir tapybos restauratore, grafikos restauravimo skyriaus vedėja. 1958 m. Maskvoje baigė I. Grabario restauravimo mokyklą, įgijo temperinės ir aliejinės tapybos restauratoriaus diplomą. 1959 m. stažavosi Varšuvoje (Lenkija). 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą, chemikė analitikė, apgynė diplominį darbą apie popieriaus restauravimą. Restauravo Lietuvos muziejų eksponatus, daugiausiai popierinius. 2000 m. suteikta restauratorės ekspertės kvalifikacija.

1995–1999 ir 20012003 m. Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė, 1999–2001 m. pirmininko pavaduotoja. [1][2] Nuo 2009 m. Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. [3]

Tėvas sovietmečiu 1940 m. dalyvavo „Agitpropo“ veikloje. 1940–1941 m. LTSR švietimo liaudies komisariato inspektorius.

1990 m. su kitais įkūrė Lietuvos restauratorių sąjungą, iki 1996 m. jos pirmininkė. Parengė keliasdešimt popieriaus restauravimo specialistų lietuvių ir užsieniečių. Vilniuje (1968, 1977, 1984 ir 1993 m.), Maskvoje (1977 m.), Rygoje (1978 ir 1987 m.) bei Taline (1981 ir 1990 m.) surengė grupines Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centre restauruotų kūrinių parodas, sudarė jų katalogus. [4] Kartu su Lenkijos restauratoriais ir kitais specialistais 2001 m. surengė konferenciją „Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis“, 2002 m. – seminarą „Kultūros paveldo apsauga karo ir ekstremalių situacijų atvejais“ ir 2003 m. – konferenciją „Gynybinis paveldas Lietuvoje“. [5]

2000 m. ir 2004 m. nesėkmingai kandidatavo savivaldybių tarybų rinkimuose bei rinkimuose į LR Seimą. [6][7][8]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių, 1761–1853 / Vladas Drėma; sud. Gražina Drėmaitė, Helmutas Šabasevičius. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007. – 326 p. – ISBN 978-9986-638-88-9

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]