Giliavandenis lovys
Giliavandenis lovys (kitaip povandeninis lovys, subdukcinis lovys) – gili, siaura, ilga, stačiašlaitė vandenyno guolio įduba. Tai Žemės plutos įlinkiai, susidarę ties tektoninių plokščių subdukcinėmis zonomis. Sudaro pačias giliausias vandenyno gelmes (7300–11 000 m). Ilgis nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų. Giliausias vandenyno lovys yra Marianų, esantis Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose. Jo giliausia vieta (Čalendžerio įduba) siekia 11 034 m.[1]
Daugiausia povandeninių lovių yra ties aktyviais žemynų pakraščiais, subdukcinėse zonose, kur vandenyno tektoninė plokštė palenda po žemynine tektonine plokšte. Tose vietose, kur žemyninė plokštė palenda po vandenynine, virš lovio susidaro vulkaninių salų lankai. Subdukcinėse zonose dažni žemės drebėjimai.[1]
Ilgiausias giliavandenis lovys (~5900 km) yra Peru–Čilės lovys Ramiojo vandenyno rytuose. Loviai paprastai nėra labai platūs, paprastai mažiau, nei 100 km.[1]
Iš 20 pagrindinių pasaulio povandeninių lovių 17 yra Ramiajame vandenyne. Jie juosia daugelį šio vandenyno pakraščių ties žemynais ir salų lankais[1] (Peru–Čilės, Aleutų, Marianų, Kurilų–Kamčiatkos, Filipinų, Japonijos, Naujųjų Hebridų, Tongos, Kermadeko, Vidurio Amerikos ir kt.). Svarbiausias Indijos vandenyno lovys – Javos, Atlanto vandenyno – Puerto Riko, Pietų Sandvičo, Kaimanų.
Povandeniniais loviais kartais vadinamos ir ne subdukcinio pobūdžio vandenyno įdubos (Vitiazio, Vemos, Diamantinos).[1] Kai kurie subdukcinių zonų įlinkiai yra prisipildę nuosėdų ir vandenyno dugne neturi morfologinės išraiškos.[2]
Giliavandenių lovių dugne susiformavusios savitos chemotrofinės ekosistemos. Yra purvo ugnikalnių, šaltųjų angų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 deep-sea trench. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Tadas Rimas Jankauskas. povandeniniai loviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011