Žemyno šlaitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Žemýno šlaĩtas, panúovolis – povandeninis šlaitas nuo šelfo (atabrado) į vandenyno arba ežero dugną; vandenyno dugno dalis, prasidedanti ten, kur šelfas staigiai nuožulnėja ir leidžiasi į kelių šimtų ar net tūkstančių metrų gylį. Tikroji žemyno ir vandenyno riba[1]. Būdingas didelis paviršiaus nuolydis (net iki 40°), didelis reljefo suskaidymas (pakopos, povandeniniai kanjonai). Žemės plutos sandara žemyninė[2].

Šlaite storesnę žemyninę Žemės plutą keičia vandenyninė pluta, todėl susidaro nuolydis. Šlaitą raižo gilios vingiuotos vagos, kuriomis srūva povandeninės smėlio ir dumblo lavinos. Šiuose vandenyse gyvybė skurdesnė. Šlaito vandenų gyvūnija dažniausiai minta šelfo augalų ir gyvūnų liekanomis. Žemyno šlaito papėdėje prasideda didžiulės povandeninės dubumos – vandenyno guolis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žemyno šlaitas
  2. Žemyno šlaitas (Lietuvos geografijos mokytojų asociacija)