Gelvonų dvaras
55°04′06″š. pl. 24°40′46″r. ilg. / 55.068454°š. pl. 24.679476°r. ilg.
| Gelvonų dvaras | |
|---|---|
 Gelvonų dvaro klėtis
| |
| Vieta | Gelvonai, Širvintų rajonas |
| Bajorų giminės | Daumantai, Žabos |
| Parkas | peizažinio tipo |
| Pastatų būklė | nykstantis |
Gelvonų dvaras – dvaras, esantis Gelvonuose, Širvintų rajone. Šiuo metu išlikę tik dvaro sodybos fragmentai, XIX a. pirmojoje pusėje – XX a. pradžioje, egzistavusios sodybos likučiai: raudonų plytų tarnų namas, tvartas, senų medžių alėja, vedanti į dvarvietę. Dvaro pastatų kompleksui priskiriama ir Gelvonų bažnyčia su gretimomis koplyčiomis.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gelvonų dvaro pradžia siejama su 1502 m. Vytauto pasirašyta privilegija, kuria šis didikui Gabrieliui Daumantui suteikė teisę valdyti Siesikų ir Gelvonų dvarus. Taip Daumantų giminė (vėliau Daumantai Siesickiai) keliems šimtmečiams įsitvirtino kaip Gelvonų dvaro valdytojai. Tiesa per ilgą istoriją dvaro valdomos žemės ne kartą keitėsi. Atskiros gyvenvietės buvo parduodamos, perleidžiamos, dalinamos tarp paveldėtojų, užstatomos, susigrąžinamos. XVII a. antrojoje pusėje daugumą dvaro žemių į vienas rankas sukaupė Kazimieras Daumantas Siesickis. Jis fundavo Gelvonų bažnyčią (tuo metu medinė). Tuo metu dvaras turėjo 33 dūmus[1].
1708 m. Mykolas Siesickis pardavė dvarą Mikalojui Radvilai, ir taip jis trumpam perėjo į Radvilų giminės rankas. Šio žmona Marcijona užrašė dvarą sūnui Leonui Radvilai, o šis 1740 m. pardavė dvarą Viktorui Juozapui Chelchovskiui. Nors pastarasis valdė jį labai trumpai, padarė daug reformų. 1746 m. darytame inventoriuje minimas ne tik senasis medinis dvaro rūmas, svirnas, sandėliai, virykla, kepykla, bravoras, bet ir naujai statyti mūriniai rūmai. Be to, šalia dvaro įkurtas Gelvonų miestelis, kuriame pakviesti gyventi laisvieji žmonės, nemaža dalis žydai[2].
1746 m. Chelchovskis pardavė atnaujintą dvarą Martynui Gorskiui, o 1768 m. šio įpėdinis Tadas Gorskis pardavė valdas Tadui Žabai (lenk. Tadeusz Żaba). Žabų giminė įsitvirtino kaip nauji savininkai. Po T. Žabo mirties 1800 m. valdą gavo jo dukra Cecilija Žabaitė (lenk. Cecilia Żaba). Ši ištekėjo už Jono Marcinkevčiaus (lenk. Jan Marcinkiewicz). Marcinkevičiai tuo metu valdė Tundziškių dvarą šiaurės rytuose. Jonas Marcinkevičius su žmona pastoviai gyveno Gelvonuose. 1811 m. inventoriuje minimi čia dirbantys laisvieji žmonės: liokajai, virėjai, kambariniai, medžiotojai, vežikai, siuvėjai, kalviai ir net 14 muzikantų. Tai rodo klestintį gyvenimą[3].
Kai apie 1833 m. Cecilijos ir Jono dukra Aloiza Žabaitė (1800-1876) ištekėjo už Stepono Aleksandro Pliaterio (1799–1864), Gelvonai tapo grafų Pliaterių nuosavybe. Tai Lietuvos ir Lenkijos didikų giminė, kilusi iš XVIII a. Vestfalijos riterio Hereboldo Brėjeliečio, praminto Pliateriu. Vienas iš giminės atstovų, Gelvonų dvaro savininkas, 1895–1897 m. vietoj senosios sudegusios pastatė dabartinę miestelio bažnyčią (architektas Aleksejus Polozovas). Ji bebokštė, neoklasicizmo ir neobaroko formų derinys.
Po nepriklausomybės 1918 m. Gelvonų dvaras netekęs savininkų ėmė nykti. 2009 m. kovo mėn. Gelvonų dvaro tarnų namas (kumetynas) nukentėjo nuo gaisro – apdegė dalis stogo ir stogo perdanga.[4]
Dvaro komplekso galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Gelvonų dvaro tvartas -
Gelvonų dvaro kiaulidė -
Gelvonų dvaro tarnų namas -
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia -
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia -
Gelvonų Pliaterių-Žabų koplyčia-mauzoliejus -
Gelvonų Pliaterių koplyčia -
Bažnyčios statinių kompleksas. Dešinėje – Pliaterių koplyčia
Žemėvalda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvaras valdė didelę teritoriją aplink dvaro kompleksą su jam priklausančiais kaimais ir palivarkais. Jis užėmė centrinę Gelvonų valsčiaus dalį. Dėl nuolatinių perpirkimų ir pardavimų jo dydis ir ribos nuolat keitėsi.
Pavyzdžiui, 1811 m. inventoriuje, kuris sudarytas dvarą valdant Jonui Marcinkevičiui, minimi šie dvarui priklausantys kaimai: Mikalajūnai (12 šeimų), Raudonkalis (2 šeimos), Tilvikai (7 šeimos), Mančiušėnai (12 šeimų), Paširvinčiai (2 šeimos), Šarkaičiai (10 šeimų), Žieveliškiai (8 šeimos), Kaliakiemiai (6 šeimos), Grežėniškiai (3 šeimos, 6 rusų šeimos), Linamargis (5 žmonės), Savingė (1 rusų šeima), Gelvonų miestelis (Slabada, 13 suaugusių lietuvių vyrų, 13 suaugusių žydų vyrų)[5].
Tuo metu dvaro žemės ribojosi su Tundziškių dvaru šiaurės rytuose ir Liukonių dvaru pietuose.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 174.
- ↑ Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 177.
- ↑ Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 177.
- ↑ Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 1–512
- ↑ Spurgevičius, Povilas. 2009. Gelvonų dvarai. Gelvonai. Lietuvos valsčiai, p. 185.