Gediminas Kijauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gediminas Kijauskas
Gimė 1930 m. birželio 29 d.
Galioriškės, Lankeliškių valsčius
Mirė 2023 m. spalio 1 d. (93 metai)
Kaunas
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse[1]
Veikla kunigas

Gediminas Kijauskas, SJ (1930 m. birželio 29 d. Galioriškėse, Lankeliškių valsčiuje2023 m. spalio 1 d. Kaune[1]) – JAV lietuvių kunigas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. vasarą, artėjant frontui, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vidurinį mokslą tęsė Fišbeke, Spakenberge ir Noištate, čia 1950 m. baigė gimnaziją. Paskatintas 1949 m. į gimnaziją atvykusio jėzuito Vaclovo Gutausko, apsisprendė tapti jėzuitu. 1950 m. persikėlė į JAV ir rugsėjo 7 d. įstojo į Jėzaus Draugiją. Iki 1953 m. Vernersvilio Šv. Izaoko Žogo (St. Isaac Jogues) noviciate studijavo klasikinę literatūrą. 1953–1961 m. Vestono bei Bostono jėzuitų kolegijose studijavo filosofiją ir teologiją; 1956 m. Vestone gavo filosofijos magistro, o 1961 m. – teologijos licenciato laipsnį. Praktiką atliko Bostono kolegijos gimnazijoje, dėstydamas lotynų, anglų, kalbas, tikybą, o Vestone – katekizuodamas vaikus. Kunigu įšventintas 1960 m. birželio 18 d. 1961 m. Oude Abdij Drongene atliko tercijatą. Čia 1961–1962 m. tęsė studijas, gilindamasis į asketinę teologiją. 19661967 m. Monrealio universitete studijavo religijos sociologiją. 1967 m. gruodžio 14 d. davė paskutiniuosius įžadus Jėzaus Draugijoje.[2]

1962–1966 m. buvo Čikagos jėzuitų namų ministras, nuo 1962 m. – namų konsultorius, atsakingas ir už sveikatos reikalus. Nuo 1963 m. – koplyčios prefektas. 1964 m. pradėjo eiti provincijos konsultoriaus pareigas. 1966–1967 m. gyveno Monrealio namuose, buvo Aušros Vartų lietuvių parapijos vikaras, namų ministras, ekonomas, konsultorius, bibliotekos prefektas. 1968–1976 m. vadovavo Lietuvos viceprovincijai (in exteris). Kartu rūpinosi archyvu, ėjo viceprovincijos istoriko pareigas. 19721974 m. – jėzuitų Jaunimo centro Čikagoje direktorius. Rūpinosi pastatų išplėtimu, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos kultūriniam darbui Jaunimo centre. Nuo 1978 m. turėjo namų ir viceprovincijos revizoriaus pareigas. 1984 m. paskirtas viceprovincijos konsultoriumi. Nuo 1962 m. aktyviai įsitraukė į jaunimo religinį ugdymą: vadovavo stovykloms, rekolekcijoms, dėstė tikybą Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. 1964 m. paskirtas Moksleivių ateitininkų sąjungos dvasios vadu. 1970 m. išrinktas Ateitininkų federacijos tarybos pirmininku. Nuo 1971 m. – Studentų ateitininkų sąjungos dvasios vadas. 1978 m. paskirtas Ateitininkų sendraugių sąjungos dvasios vadu. 1970 m. išleistas jo parengtas „Jaunučių vadovas“ moksleiviams ateitininkams. Ateitininkų stovyklose, kursuose skaitė religinio, kultūrinio, sociologinio pobūdžio paskaitas.[3]

Pastoraciniais tikslais dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės, kitų visuomeninių ir kultūrinių organizacijų darbe, svarbių įvykių minėjimuose. Padėjo kitų parapijų klebonams, juos pavaduodamas, pravesdamas parapijose atlaidus. Religinėmis ir socialinėmis temomis rašė lietuviškoje spaudoje. 1974 m. perėmė Klivlendo Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos lietuvių parapiją, tapo jos klebonu. Šias pareigas ėjo 35–erius metus – iki 2009 m., kai parapija buvo sujungta su Šv. Jurgio, įkuriant naują parapiją. Dirbdamas Klivlende buvo ateitininkų, skautų bei R. K. Moterų sąjungos 36-os kuopos dvasios vadas. Rengė rekolekcijas jaunimui, dvasinio atsinaujinimo programas suaugusiems, dėstė tikybą mokyklose. Nuo 1978 m. jo rūpesčiu parapijoje pradėtas leisti žurnalas „Mūsų žingsniai“, rengti žiniaraščiai lietuvių ir anglų kalba. Nuo 1981 m. transliuota religinė radijo programa. Parapijoje vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas: buvo susibūręs choras, tautinių šokių grupė „Grandinėlė“, įrengta nedidelė spaustuvė. 1979 m. parengtas leidinys apie parapijos istoriją, apie 1986–1987 m. atnaujintą ir Dievo Motinos bareljefais išpuoštą bažnyčios pastatą – knyga „Lietuvos Madonų šventovė“ (1988 m.). Už ilgametę tarnystę Klivlendo Dievo Motinos parapijoje, už lietuvių kultūros ir savimonės puoselėjimą bei tautinių vertybių sklaidą išeivijoje 2009 m. t. Kijauskas apdovanotas garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“.[4]

Atnaujinus jėzuitų provincijos veiklą Lietuvoje, nuo 1995 m. buvo už Lietuvos ribų veikusių provincijos jėzuitų ekonomas. 1995 m. paskirtas Vilniaus jėzuitų gimnazijos atstovu JAV. 19982002 m. buvo užsienyje veikusių Lietuvos provincijos jėzuitų vyresnysis. Nuo 1995–1996 m. priklausė įvairioms Lietuvos ir Latvijos provincijos komisijoms: išsilavinimo, žiniasklaidos (buvo jos pirmininkas iki 2000 m.), maldos apaštalavimo (vicepirmininkas iki 2002 m.), ekonominių reikalų (jai priklausė iki 2013 m., jos vicepirmininkas iki 2003 m.), parapijų tarybos pirmininkas. 20042014 m. buvo Europos jėzuitų provincijų tarybos delegatas. Taip pat buvo ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. 2009 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniaus jėzuitų namuose. 2010–2014 m. buvo provincijolo pagalbininkas (socijus) bei provincijos konsultorius, 2009–2015 m. – Šv. Kazimiero bažnyčios vicerektorius. Iki 2017 m. vadovavo rekolekcijoms, administravo internetinę svetainę „Skambėki, Žodi!“ (iki 2020 m.), pagal galimybes prisidėjo prie sielovados Šv. Kazimiero bažnyčioje, nuo 2018 m. iki mirties, gyvendamas Kauno jėzuitų namuose – Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Paskutiniu laiku priėmė misiją melstis už Jėzaus Draugiją ir Bažnyčią.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]