Garuozos mūšis
| Garuozos mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Kryžiaus žygiai į Livoniją | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Žiemgaliai |  Livonijos ordinas Latgaliai Lyviai  Rygos miestiečiai
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Nežinomas † | Willekin von Endorp † | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| ~1400 | >40 riterių >50 kryžiuočių nežinomas vietos sąjungininkų skaičius | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Nežinoma | Willekin von Endorp, 33 riteriai, įskaitant keletą komtūrų, nežinomas sąjungininkų skaičius. Bent 6 riteriai pateko į nelaisvę. | ||||||
Garuozos mūšis – Livonijos ordino ir žiemgalių pajėgų susidūrimas, įvykęs 1287 m. kovo 26 d. prie Garuozos miestelio šiuolaikinės Latvijos teritorijoje. Mūšyje Ordinas patyrė pralaimėjimą, neteko savo magistro ir bent keleto komtūrų.
Mūšio priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1287 m. kovą apie 1,4 tūkst. karių dydžio žiemgalių kariauna užpuolė kryžiuočių tvirtovę Ikškilėje ir nusiaubė aplinkines žemes. Ši apgultis įvyko iškart po nesėkmingo Rygos šturmo[1] (istorikas Džonatanas Hovardas manė, kad šis išpuolis įvyko 1286 m.).[2]
Beveik iš karto po puolimo Livonijos ordino magistras Vilekinas (vok. Willekin von Endorp) keršydamas nusprendė įsiveržti į Žiemgalą. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad kryžiuočiai persekiojo po nesėkmingo Rygos šturmo besitraukusius žiemgalius.[2] Kryžiuočių kariuomenę sudarė ordino riteriai, Rygos miestiečių daliniai ir nežinomas skaičius sąjungininkų – krikščionybę priėmusių lyvių ir latgalių.
Pakeliui kryžiuočių kariuomenė pasiklydo ir kelias dienas klajojo po Žiemgalos miškus ir pelkes. Galiausiai kovo 25 d. jie įsikūrė stovyklą prie Garuozės upės, maždaug už penkiolikos kilometrų nuo šiuolaikinės Jelgavos.[1]
Kryžiuočius sekė žiemgalių žvalgai, todėl apie stovyklos vietą greitai sužinojo pagrindinės žiemgalių pajėgos.
Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kitą rytą žiemgalių kariuomenė netikėtai užpuolė kryžiuočius. Iš pradžių mūšis vyko permainingai, tačiau pamažu žiemgaliai įgijo iniciatyvą ir sugebėjo apsupti kryžiuočių pajėgas. Žuvo dauguma riterių, į nelaisvę pateko dauguma vietos sąjungininkų.
Eiliuotojoje Livonijos kronikoje rašoma, kad tik keli riteriai sugebėjo grįžti į Rygą. Tarp žuvusiųjų buvo Livonijos ordino magistras Vilekinas ir žiemgalių vadas (šaltiniuose jo vardas neminimas).[3] Rusovo Livinijos kronikoje nurodoma, kad kai kurie į nelaisvę pateikę riteriai buvo pririšti prie arklių (greičiausiai toks egzekucijos būdas), o kai kurie buvo sudeginti.[4]
Tai buvo paskutinė didelė žiemgalių pergalė prieš krikščionis Kryžiaus žygio į Livoniją eigoje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (LT) Eiliuotoji Livonijos kronika, in: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005.
- (EN) Howard, Jonathan, The Crusades: A History of One of the Most Epic Military Campaigns of All Time, BookCaps Study Guides, 2011, ISBN 978-16-10-42804-0.
- (EN) Spekke, Arnolds, History of Latvia: An Outline, 2ª ed., Jumava, 2006, ISBN 978-99-84-38153-4.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Spekke, Arnolds, History of Latvia: An Outline, 2ª ed. p. 135.
- ↑ 2,0 2,1 Howard, Jonathan, The Crusades: A History of One of the Most Epic Military Campaigns of All Time., p. 34.
- ↑ Eiliuotoji Livonijos kronika, in: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005.
- ↑ Rusovs, B. Livonijas Kronika. Ed. Veispala tulkojums. Rīga: Valters un Rapa, 1926. 214 lpp