Galialaukių mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Galialaukių mūšis
Ruine der Ordensburg Ragnit.jpg
Ragainės pilies griuvėsiai
Data 1338 m. rugpjūčio 14 d.
Vieta netoli Ragainės pilies
Rezultatas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pergalė

Galialaukių mūšis1338 m. rugpjūčio 14 d. netoli Ragainės pilies vykusios kautynės tarp LDK ir Vokiečių ordino kariuomenių.

Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ordino maršalo Heinricho Dusmerio vadovaujami kryžiuočiai Galialaukių vietovėje (vok. Galelouken, Galelauken) pastojo kelią lietuviams, grįžtantiems į Lietuvą po trijų dienų niokojamo žygio į Prūsiją, surengto greičiausiai keršijant ordinui už Bajerburgo pilies pastatymą bei Medininkų valsčiaus nuniokojimą.

Anot Vokiečių ordino kronikininko Vygando Marburgiečio, Galialaukių mūšyje dalyvavusi lietuvių kariuomenė buvo triskart gausesnė už priešininko pajėgas. Kita vertus, lietuvių 1337 m. birželio-liepos mėn. prie Bajerburgo patirti nuostoliai lėmė, kad į 1338 m. rugpjūtį Prūsiją niokojusį LDK kariuomenės junginį buvo sutelkti ne kariai profesionalai, o daugiausia karo dalykuose menkai įgudę bajorų valdiniai. Mūšio metu ordino kariuomenė suardė lietuvių rikiuotę ir privertė juos trauktis, tačiau persekioti nepajėgė. Vygando Marburgiečio duomenimis, mūšyje esą žuvo apie 1220 lietuvių ir dar kažkiek jų pateko į nelaisvę (remdamiesi šia informacija T. Baranauskas ir kai kurie kiti istorikai Galialaukių mūšį priskiria LDK kariuomenės pralaimėtiems mūšiams). Vis dėlto didžioji lietuvių kariuomenės dalis Galialaukių mūšio metu pasitraukė, o kryžiuočiai, kurie šiame mūšyje taip pat patyrė nuostolių, baimindamiesi pakartotinio lietuvių įsiveržimo į Prūsiją, grįžo į Sembą.

Mūšio pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galialaukių mūšis aiškiai parodė, kad tuometinė Vokiečių ordino kariuomenė atviro lauko kautynėse su lietuviais nėra pajėgi pasiekti lemiamą pergalę net prieš prastai apmokytą šauktinių kariuomenę. Tikėtina, kad šios realijos suvokimas buvo vienas iš akstinų, 1339 m. paskatinusių ordino vadovybę kuriam laikui nutraukti didelius kryžiuočių karo žygius į Lietuvą[1].

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tomas BaranauskasGalialaukių mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 355-356 psl.