Gaisrinis motociklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Mersisaido (Anglija) ugniagesių tarnybos motociklas
Itališkas triratis gaisrinis motociklas

Gaisrinis motociklasmotociklas, kurį naudoja ugniagesiai priešgaisrinėje tarnyboje. Kai kurios pasaulio šalys naudoja gaisrinius motociklus, dažnai norėdamos jais įveikti transporto spūstis, o gabenama įranga svyruoja nuo paprastų gesintuvų, pirmosios pagalbos rinkinių iki gesinimo įrangos su vandens purškimo žarnomis.

Specialūs gaisriniai motociklai buvo plačiai paplitę XX a. pirmoje pusėje. Pradžioje tai buvo šiam darbui pritaikyti pirmieji motociklai, kartu su arklių traukiamais vežimais ir automobiliais galėję greitai pervežti ugniagesius, lengvą gesinimo įrangą. Vėliau motociklai tapo galingesni, pradėti gaminti serijiniu būdu firmose Ducati ir BMW. 19201930 m. įvairiose šalyse plačiai paplito sunkieji gaisriniai motociklai su šoninėmis priekabomis, kurie tiko gabenti gaisriniams siurbliams. Toks buvo, pavyzdžiui, sovietinis gaisrinis motociklas L-600.[1] Dviejų cilindrų priverstinio oro aušinimo variklis buvo naudojamas tiek motociklui važiuoti, tiek gaisro siurbliui valdyti. Į priekabą buvo įmontuotas siurblys, dedamas gaisrinių žarnų bei kitos įrangos komplektas. Motociklo ekipažą sudarė du žmonės. Atvykęs į gaisro vietą motociklas buvo pastatomas prie tvenkinio ar gaisrinio hidranto, o siurblio pagalba vanduo buvo pumpuojamas iki 60 m ilgio žarna, iki 700 l/min. našumu. Gaisriniais motociklais L-600 buvo aprūpintos tiek miesto, tiek kaimo gaisrinės. Augant gaisrinių automobilių gamybai, tokių motociklų paklausa sumenko, o pokario metais jų gamyba buvo nutraukta.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka