Feliksas Ingaunis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Feliksas Ingaunis
Gimė 1894 m.
Liepoja
Mirė 1938 m. birželio 28 d. (~44 metai)
Maskvos sritis
Tautybė lietuvis
Veikla karo lakūnas (komkoras).

Feliksas Ingaunis (rus. Феликс Антонович Ингаунис, 1894 m. Liepojoje1938 m. birželio 28 d. Maskvoje) – lietuvis, TSRS karo lakūnas, komkoras.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darbininko sūnus. Dirbo nuo 14 metų. Baigė vakarinę amatų mokyklą ir kūrikų mašinistų kursus, iki evakuacijos 1915 m. baigė du jūrininkų mokyklos kursus. Tuo pačiu metu dirbo šaltkalviu laivų remonto įmonėje. Karo metu evakavosi į Petrogradą, kur irgi dirbo šaltkalviu.
1915 m. savanoriu įstojo į Rusijos armiją (1-oji aviacijos kuopa). Buvo pasiųstas mokytis į aviacijos mechanikų kursus prie Petrogrado politechnikos instituto. Po to mokėsi aviacijos mokykloje. 1916 m. sausį pasiųstas į Maskvos aviacijos mokyklą mokytis pilotuoti naujausius lėktuvus. Baigė kaip vienas geriausių pilotažo specialistų.

Nuo 1917 m. vasario kariavo naikintuvų aviacijos būryje. Dalyvavo keliuose oro mūšiuose, numušė du vokiečių lėktuvus.

Nuo 1918 m. gegužės – Raudonojoje Armijoje. Kariavo Rytų ir Pietų frontuose.

Po pilietinio karo baigė Aukštuosius akademinius kursus ir Frunzės vardo karo akademiją.

1931 m. tapo VKP(b) narys.

Dalyvavo keliuose tolimuose lėktuvų skrydžiuose[2]:

  • Maskva – Ankara – Teheranas – Kabulas – Maskva,
  • Maskva – Viena – Paryžius – Praha – Maskva.

1934-1937 m. – Baltarusijos karo apygardos aviacijos vado padėjėjas, Kijevo karo apygardos aviacijos vado pavaduotojas, 2-osios ypatingosios paskirties aviacijos armijos vadas. Buvo Karinės tarybos prie gynybos liaudies komisaro narys. Pabaigoje – Ypatingosios Raudonosios Vėliavos Tolimųjų Rytų armijos (Особая Краснознамённая Дальневосточная армия; ОКДВА) aviacijos viršininkas.

1937 m. lapkričio 29 d. suimtas. Tardant žiauriai kankintas. Prisipažino kaltu: „šnipinėjęs ir kūręs lietuvių fašistinę organizaciją“. Sušaudytas „Komunarkoje“.
1956 m. birželio 2 d. Vyriausiojo karinio tribunolo reabilituotas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]