Fairchild BQ-3
| Fairchild BQ-3 | |
| |
| Tipas | Bepilotis orlaivis / skraidanti bomba |
|---|---|
| Gamintojas | Fairchild Aircraft,  |
| Gamybos metai | 1944 m. |
| Pirmas skrydis | 1944 m. liepos mėn. |
| Pagrindiniai naudotojai |  JAV sausumos kariuomenės oro pajėgos |
| Pagaminta vnt. | 2 |
| Prototipas | Fairchild AT-21 Gunner |
Fairchild BQ-3 (Model 79) – ankstyvasis vienkartinis nepilotuojamas orlaivis – tuo metu vadintas „šturmo dronu“, sukurtas JAV įmonės Fairchild Aircraft. Lėktuvo prototipas – bombonešių įguloms skirtas lavinimosi lėktuvas AT-21 Gunner. Orlaivis buvo specialiai kuriamas Jungtinių Valstijų sausumos kariuomenės oro pajėgoms.
Viso buvo pagaminti du šio modelio egzemplioriai, tačiau dėl valdomų raketų kūrimo pažangos šturmo drono koncepcija buvo pripažinta pasenusia, todėl serijiniu būdu šis orlaivis nebuvo gaminamas.
Konstrukcija ir gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
BQ-3 buvo pradėtas kurti 1942 m. spalį pagal tų pačių metų kovą paskelbtą „oro torpedų“, vėliau pradėtų vadinti „šturmo dronais“,[1] kūrimo programą. „Fairchild“ gavo JAV kariuomenės kontraktą sukurti du prototipus, gavusios indeksą „XBQ-3“ (raidė „X“ – reiškė „eksperimentinis“). Jiems buvo numatyta panaudoti jau naudotą lavinimosi lėktuvą „AT-21 Gunner“.[1]
XBQ-3 buvo dvimotoris vidursparnis orlaivis su suskleidžiama trirate važiuokle ir dviguba uodega. Orlaivis buvo kuriamas kaip valdomas nuotoliniu būdu, tačiau bandymams ir pervarymo skrydžiams buvo numatyta dvivietė kabina.[2] Į XBQ-3 buvo montuojami tokie pat kaip ir į AT-21 varikliai – du 520 AG (390 kW) galios V-12 tipo stūmokliniai varikliai „Ranger V-770“.[3] Lėktuvas galėjo vežti iki iki 4 000 svarų (1 800 kg) sprogmenų.[2] Kaip ir šiuolaikinio „Fleetwings BQ-2“ atveju, XBQ-3 turėjo sprogti atsitrenkęs į taikinį.
Skrydžių bandymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis XBQ-3 skrydis įvyko 1944 m. liepos mėn.[1] Pirmųjų bandymų metu vienas iš prototipų buvo smarkiai apgadintas priverstinio nusileidimo metu.[4] Nepaisant nesėkmės, skrydžių bandymai buvo tęsiami. Jų metu buvo nuspręsta, kad šturmo bepilotis orlaivis neturės didelio pranašumo prieš įprastus bombonešius, o pažanga valdomų raketų srityje šią koncepciją sparčiai pavertė pasenusia.[5] Dėl šių priežasčių „oro torpedų“ programa buvo atšaukta 1944 m. pabaigoje.[1]
Specifikacijos (XBQ-3)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendrosios characteristikos
- Įgula: nepilotuojamas / 1 (papildoma galimybė)
- Ilgis: 52 pėdos 8 coliai (16,05 m)
- Sparno mojis: 37 pėdos (11 m)
- Aukštis: 31 pėda 1 colis (9,47 m)
- Svoris:
- maksimalus kilimo: 15 300 svarų (6 940 kg)
- Jėgainė: 2 × V-12 tipo stūmokliniai varikliai „Ranger V-770-15“, išvystantys po 520 AG (390 kW) galios
Skrydžio duomenys
- Maksimalus greitis: 220 mylių per valandą (350 km/h, 190 mazgų)
- Skrydžio nuotolis: 1 500 mylių (2 400 km, 1 300 jūrmylių)
Ginkluotė
- 4 000 svarų (1 800 kg) kovinė galvutė
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (EN) Bridgman, Leonard, ed. (1947). Jane’s All the World’s Aircraft 1947. London: MacMillan. ASIN B000RMJ7FU.
- (EN) Craven, Wesley F; Cate, James L, eds. (1955). The Army Air Forces in World War II. Vol. VI, Men & Planes. Chicago, IL: University of Chicago Press. LCCN 48-3657.
- (EN) Parsch, Andreas (2003). „Fairchild BQ-3“. Directory of U.S. Military Rockets and Missiles, Appendix 1: Early Missiles and Drones. designation-systems.net. Retrieved 2013-01-23.
- (EN) Ross, Frank (1951). Guided Missiles: Rockets & Torpedoes. New York: Lothrop, Lee & Shepard. ASIN B001LGSGX0.
- (EN) Werrell, Kenneth P. (1985). The Evolution of the Cruise Missile. Maxwell AFB, Alabama: Air University Press. ISBN 978-1478363057.
- William Winter, The Push-Button War Fable, Flying Magazine, vol. 41, no 4, October 1947, p. 47–49, 71–72