Architravas
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/lt/thumb/e/e1/Dor%C4%97ninis_antablementas_%28architravas%29.png/220px-Dor%C4%97ninis_antablementas_%28architravas%29.png)
Architravas (pranc. architrave, iš archi... + lot. trabs – sija) arba epistilas (gr. ἐπίστυλον) – architektūrinio orderio elementas: apatinė antablemento dalis virš kolonos kapitelio.[1] Perduoda viršutinių pastato konstrukcijų apkrovą kolonoms.
Atsirado Senovės Rytų architektūroje. Naudotas antikinėje ir naujųjų laikų architektūroje kaip konstrukcinis ir dekoratyvinis orderio elementas. Dorėniniam orderiui būdingas lygus, viršuje su tenija – juostele, skiriančia nuo frizo. Tenijos apačioje, po frizo triglifais išdėstytos regulos su lašais (gutais). Toskaninio orderio architravas lygus, su tenija, be regulų ir lašų. Jonėninio ir korintinio orderio architravai suskaldyti į horizontalias, pakopomis išdėstytas juostas – fascijas.
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/9/9a/Selinonte_Temple_E2.jpg/220px-Selinonte_Temple_E2.jpg)
Pagal Renesanso architekto ir architektūros teoretiko Džakomo da Vinjolos sudarytą orderių kanoną, Toskaninio ir dorėninio orderio architravai vieno modulio (pusė kolonos skersmens) aukščio, Jonėninio – 1,25, korintinio ir kompozitinio – 1,5 modulio aukščio.[2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Algė Jankevičienė. Architravas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001