Giacomo Barozzi da Vignola

Džakomas Barocis da Vinjola (it. Giacomo Barozzi da Vignola, 1507–1573 m.) – XVI a. italų architektas ir architektūros teoretikas. Vienas žymiausių vėlyvojo renesanso stilistikos, manierizmo, atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džakomas Barocis gimė 1507 m. spalio 1 d. Vinjolos miestelyje netoli Bolonijos. Mokėsi Bolonijoje ir po 1530 m. persikėlė į Romą, kur ruošė antikinių liekanų piešinius naujam Vitruvijaus traktato leidimui. 1541–1543 m. jis pabuvojo Fontenblo ir Paryžiuje, kur Prancūzijos karaliui Pranciškui I dirbo grupė italų menininkų. Tikėtina, kad ten sutiko architektą Sebastianą Serlijų ir tapytoją Primatičą. Grįžęs į Italiją Džakomas suprojektavo Bokji rūmus Bolonijoje. Po to apie 1550 m. jis grįžo į Romą, kur buvo patvirtintas popiežiaus Julijaus III architektu. Kartu su Dž. Vazario ir B. Amanačio pagalba suprojektavo popiežiui vasaros Džulijos vilą Romoje (pastatyta 1551−55 m.). 1554 m. pagal jo projektą Flaminijos gatvėje pastatyta Šv. Andriejaus bažnyčia, pirmoji su ovaliniu kupolu, bet vis dar stačiakampio plano. Daug vėliau, 1572 m. pradėtos statyti Šv. Onos Jaunavedžių bažnyčioje jis ovalo formą pritaikė ir planui, kas buvo vėliau mėgiama baroko architektų.

1555 m. po Julijaus III mirties Džakomas Barocis daugiausiai dirbo Farnezių giminei. 1562 m. jis publikavo teoretinį veikalą „Penkių architektūros orderių taisyklės“ (Regola delli cinque ordini d’architettura), kuris buvo pamatinis veikalas apie orderius Europoje trims šimtmečiams į priekį. Po jo mirties, 1583 m. išleistas menką įtaką turėjęs traktatas „Dvi praktinės perspektyvos taisyklės“ (Le due regole della prospettiva pratica). Svarbiausiu Džakomo Barocio statiniu tapo Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia, jėzuitų ordino motininė bažnyčia. Ji buvo pradėta statyti 1568 m. ir nebaigta iki architekto mirties. Jos planas, iliuziškai pabrėžiantis vidaus didybę, vėliau buvo imituotas daugelyje kontrreformacijos statinių Europoje. Šią bažnyčią baigė statyti Džakomas dela Porta. Džakomas Barocis da Vinjola mirė 1573 m. liepos 7 d. Romoje. Jis su Dž. Romanu ir A. Paladijumi vertinamas vienu iš trijų reikšmingiausių manieristinės architektūros atstovų, prisidėjo prie baroko architektūros išsivystymo.