Entazė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Korintinės kolonos su entaze schema. Storiausia kolonos vieta – „D“ skerspjūvyje

Entazė, Entazis (gr. ἔντασις – išgaubtumas, išsipūtimas, įtampa) – nedidelis kolonos liemens išgaubimas, ryškiausias – liemens pirmojo trečdalio (iš apačios) viršutinėje dalyje.[1] Naudota klasikinių orderių kolonose senovės graikų architektūroje, kartais ir nedidelėse romaninėse kolonose. Nedidelis išgaubimas būdingas ir kai kurioms gotikinėms smailėms.[2] Entazės terminą kaip svetimvardį savo traktate „Dešimt knygų apie architektūrą“ (De architectura libri decem) vartojo romėnų architektas ir architektūros teoretikas Vitruvijus.[3]

Heros šventykla Peste: archajinio laikotarpio dorėninių kolonų liemens išgaubimas ryškesnis nei vėlesniuose klasikinio laikotarpio pastatuose

Entazė optiškai sumažina kolonos įdubusio kontūro iliuziją. Senovės graikų architektai pastebėjo, kad vienodai storos kolonos dėl optinės apgaulės atrodo įlinkusios, todėl turi būti statomos su nedideliu kontūro išgaubimu. Panašiai įrengtos ir plačių graikiškų laiptų pakopos: kiekviena pakopa per vidurį aukštesnė nei abiejuose galuose.[4] Kolonų išgaubimo būtinumą estetiniam pastato vaizdui nurodė ir Vitruvijus. Amerikiečių architektūros istoriko Vincento Skalio (Vincent Scully) nuomone entazė suteikia pastatui sunkaus antablemento iliuziją – kolonos atrodo tarsi išsipūtusios nuo didelio svorio.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algė Jankevičienė. Entazė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. Entasis, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-10-12.
  3. Vitruvius, The Ten Books on Architecture, III 3, 13 (p. 86). Dover Publications, Inc., Niujorkas, 1960 m. ISBN 0-486-20645-9.
  4. Entazė, Antikos žodynas, p. 126, Vilnius, „Alma Litera“ 2008 m. ISBN 9-986-02562-1