Enocho knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Enocho knyga – vienas žinomiausių Senojo Testamento apokrifų. Ši knyga cituojama Judo laiške, įeinančiame į Naująjį Testamentą. Tekstas minimas ankstyvosios krikščionybės rašytojų – Tertuliano, Origeno ir kitų. Tačiau pats tekstas nebuvo žinomas iki XVIII a., kai Enocho knyga buvo surasta Etiopijos ortodoksų bažnyčios Biblijoje, kurioje ši knyga įeina į kanoną.

Nuo to laiko tekstas buvo ne kartą verčiamas ir perleidžiamas įvairiomis kalbomis. Į rusų kalbą knyga išversta iš vokiečių ir kartu su komentarais išleista 1888 m. Kazanėje protojerėjaus Aleksandro Smirnovo.

Apokrifinėje Enocho knygoje rašoma, kad angelai ėmė sau į žmonas žemiškąsias moteris. Po viso to kilęs tvanas. Šis epizodas minimas ir Pradžios knygoje.

Be šio teksto, dar vadinamo Pirmąja Enocho knyga arba Etiopiškąja Enocho knyga, taip pat esama Slaviškosios Enocho knygos (Antroji Enocho knyga) ir Dangiškųjų Rūmų knygos (Trečioji Enocho knyga). Tarp savęs tekstai, neskaitant pagrindinio veikėjo vardo, jokių kitokių panašumų neturi.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]