Elektromagnetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Beveik uždaros (šiuo atveju stačiakampės) magnetinės grandinės elektromagnetas, pritraukiantis išorinę dalį kuri yra šios grandinės dalis

Elektromagnetas – energijos rūšies keitimo įtaisas, išnaudojant elektromagnetizmo principus, elektros energiją verčiantis magnetiniu lauku.

Elementaraus elektromagneto sudedamos dalys yra ritė bei feromagnetikas, apie kurį vyniojami ritės laidai. Rite tekanti elektros srovė sukuria magnetinį lauką. Feromagnetiko šerdis sustiprina kuriamą lauką kelis tūkstančius kartų. Neretai feromagnetinis branduolys kartu su elektromagnetiškai pritraukiama dalimi yra uždaro žiedo ar žiedui artimo pavidalo (uždara magnetinė grandinė).[1]

Nutraukus elektros srovę, prietaisas praranda magneto savybes. Daugelio vijų ritė, kai ja teka elekros srovė, vadinama solenoidu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Merzouki, Rochdi; Samantaray, Arun Kumar; Pathak, Pushparaj Mani (2012). Intelligent Mechatronic Systems: Modeling, Control and Diagnosis. Springer Science & Business Media. pp. 403–405. ISBN 978-1447146285. Suarchyvuotas originalas 2016-12-03.