Egipto ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Infliacijos (mėlyna) ir BVP augimo (raudona) rodikliai

Egipto ekonomika yra stabili mišri ekonomika, didžiausia tarp Šiaurės Afrikos šalių. Tai buvo labai centralizuota planinė ekonomika, nuo prezidento Gamalio Nasero laikų orientuota į importo pakeitimą. XX a. paskutiniame dešimtmetyje keletas TVF priemonių, kartu su išorės skolų nurašymu dėl Egipto dalyvavimo Įlankos karo koalicijoje, padėjo Egiptui pagerinti savo makroekonominius rodiklius. Nuo 2000 m. vykdytos struktūrinės reformos, tarp jų fiskalinės ir monetarinės politikos, mokesčių reformos, privatizacija, nauji verslą reguliuojantys įstatymai, padėjo Egiptui tapti labiau į rinką orientuotai ekonomikai ir sulaukti užsienio investicijų. Dėl reformų ir pasikeitusios ekonominės politikos metinis augimas tarp 2004 ir 2009 m. vidutiniškai siekė 8 proc., tačiau vyriausybei nepavyko šio augimo paskirstyti ir pagerinti plačiosios gyventojų masės ekonominės padėties, ypač augant bedarbystei ir nepilnam užimtumui. Po 2011 m. revoliucijos Egipto užsienio valiutos rezervai sumažėjo nuo 36 mlrd. dolerių 2010 m. gruodžio mėn. iki 16,3 mlrd. 2012 m. sausio mėn., o 2012 m. vasario mėn. „Standard & Poor’s“ reitingų agentūra sumažino Egipto kredito reitingą ilgalaikėje perspektyvoje nuo B+ iki B.[1] 2013 m. S&P sumažino Egipto ilgalaikio skolinimosi reitingą nuo B- iki CCC+, o trumpalaikio skolinimosi reitingą nuo B iki C dėl susirūpinimo šalies galimybėmis pasiekti savo finansinius tikslus ir išsaugoti socialinę taiką praėjus dviem metams po Hosnio Mubarako nuvertimo, kuris žadėjo naują erą šalies gyvenime.[2]

Makroekonominės tendencijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji respublika (1952–2012 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekonomikos raidos laikotarpiai ir jiems būdingi bruožai:

  • Importo pakeitimas ir nacionalizacija (1952–1966 m.). 1957 m. buvo paskelbta pirma industrializacijos programa, kuri sukūrė valstybinį sunkiosios pramonės sektorių, įskaitant geležies ir plieno pramonę, chemijos pramonę ir mašinų gamybą. Nacionalizacija sumažino privataus sektoriaus santykinę svarbą. Akcijų biržos nebuvo, visi bankai ir finansų institucijos priklausė viešajam sektoriui, užsienio tiesioginės investicijos buvo praktiškai draudžiamos.
  • Tarpukaris (1967–1973 m.) neigiamai paveikęs ekonomiką ir viešojo sektoriaus vaidmenį importo pakeitime.
  • Ekonomikos atvėrimo laikotarpiu (1974–1985 m.) pradėta nauja ekonomikos politika, kuri skatino arabų ir kitų užsienio šalių investicijas liberalizuojant prekybą ir pinigų pervedimus; svarbus vaidmuo buvo skirtas turizmo ir tekstilės vystymui, kurie turėjo skatinti augimą. Ekonomika augo, tačiau šis augimas nebuvo tvarus ir augimas ilgainiui sumenko.
  • Išorinės skolos krizė (1985–1990 m.), po kurios skolos buvo restruktūrizuotos ir sumažintos.
  • Ekonominės reformos (1991–2007 m.) pradėtos siekiant patenkinti tarptautinių institucijų, skolintojų ir donorų reikalavimus, įskaitant platesnį privataus sektoriaus įtraukimą į ekonominę veiklą.
  • Po pasaulinės finansų krizės (2008–2011 m.) išaugo maisto kainos, ypač grūdų. Tai iššaukė raginimus vyriausybei suteikti daugiau tiesioginės paramos skursantiems gyventojams ir pradėti reformas žemės ūkyje. Egipto ekonominis augimas daugiausiai naudos atnešė turtingiesiems ir nesugebėjo sumažinti skurdą, kuris 2011 m. pasiekė 50 proc. ir lėmė politinį nestabilumą ir liaudies maištą 2011 m. sausio 25 d.

Antroji respublika ( nuo 2012 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egiptui reikia stiprinti ekonomiką, kad ją mažiau veiktų išorinės kilmės krizės, didinti produktyvumą, konkurenciją, investuoti į žmogiškąjį kapitalą, taisyti rinkos iškraipymus ir didinti pasitikėjimą vyriausybe. Svarbiausiai iššūkiais naujai išrinktam prezidentui ir vyriausybei yra korupcijos pažabojimas biurokratinėse struktūrose ir politinėje sistemoje. Egipto ekonomika tebėra veikiama didelio nuosmūkio po 2011 m. revoliucijos ir vyriausybei reikia atkurti augimą, rinkų ir investuotojų pasitikėjimą.

Pagrindiniai ekonomikos sektoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemės ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. aštuntajame dešimtmetyje, nepaisant ženklių investicijų į žemės ūkio naudmenų plėtimą, žemės ūkis prarado savo kaip svarbiausio ekonomikos sektoriaus vaidmenį. Žemės ūkio produktų eksporto dalis, kuri 1960 m. pagal vertę sudarė 87% visos produkcijos eksporto, 1974 m. nukrito iki 35%, o 2001 m. iki 11%. 2000 m. žemės ūkyje buvo sukurta 17% BVP ir 34% visų darbo vietų.

Pagrindine kultūra buvusi medvilnė nebėra tokia svarbi eksporto prekė.

Pramonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Egipto kalnakasyba.

Pramonės dalis Egipto ekonomikoje ir eksporte nuolat augo nuo XX a. septintojo dešimtmečio.

Svarbiausias Egipto eksporto produktas yra nafta. Pagrindinės naftos atsargos yra Sinajaus pusiasalio ir Sueco įlankos rajone (Badri, Belaimo, Ramadano, Ras Sudaro ir kitos verslovės). Laikotarpiu, kai šias Egipto teritorijas buvo okupavęs Izraelis Egiptas patyrė didelį ekonomikos nuosmukį.

Be naftos atsargų, Nilo deltos baseine yra gamtinių dujų, kurios išgaunamos ir eksportuojamos (2003 m. eksportuota 1,1 mlrd. kub.m) „arabų“ dujotiekiu į Izraelį, Jordaniją ir Siriją. 2005 m. Egiptas pradėjo eksportuoti suskystintas gamtines dujas (SGD) ir pasiekė 6 vietą pasaulyje pagal dujų eksportą. Šalyje veikia dvi dujų skystinimo gamyklos, didžiausias gamintojas kompanija British Gas.[3]

2009 m. atidaryta pirmoji aukso kasykla šiuolaikiniame Egipte.

Vystosi ir perdirbamoji pramonė. Gaminami televizoriai, šaldytuvai, veiki automobilių surinkimo įmonės. Metalurgija svarbaus vaidmens neturi, pagrindiniai plieno poreikiai dengiami eksporto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. S&P Downgrades Egypt’s Credit Rating – http://english.nuqudy.com/General_Overview/North_Africa/SP_Downgrades_Egypt-883
  2. Daragahi, Borzou. (2013-05-09) S&P cuts Egypt’s credit rating again amid fiscal health fears. FT.com. Retrieved on 2013-07-29.
  3. Максим Майорец, Константин Симонов. Сжиженный газ — будущее мировой энергетики.-Альпина Паблишер, 2013.