Džeituno kultūra

Džeituno kultūra – ankstyvojo neolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal Džeituno (Turkmėnija) gyvenvietę.

Arealas

Džeituno kultūra VII tūkstantmečio pr. m. e. antroje pusėje – VI tūkstantmečio pr. m. e. viduryje buvo paplitusi Vidurinėje Azijoje nuo Kopetdago kalnų Turkmėnijos pietuose iki Chorasano kalnų Irano šiaurės rytinėje dalyje.

Kultūra

Džeituno kultūros gyvenvietės dažniausiai daugiasluoksnės, iki 12 horizontų. Žmonės gyveno iš molio blokų, kartais plytų, statytuose stačiakampio plano 19-40 mz ploto su plūkta dažyta asla ir židiniu pastatuose, prie kurių buvo prišlieti ūkiniai pastatai ir įrengti uždari kiemai. Buvo vienas didelis pastatas, kurio sienos ištapytos gyvūnų, medžių, geometrinių figūrų piešiniais; manoma čia buvus bendruomenės susirinkimų vieta ar šventykla. Vienoje gyvenvietėje gyveno nuo 50-100 (Mondžukli Depe) iki 600–800 (Čopan Depe) žmonių.

Žmonės vertėsi žemdirbyste – sėjo miežius, kviečius ir gyvulininkyste – augino avis, ožkas, vėlyvuoju laikotarpiu ir galvijus, šiek tiek medžiokle, verpė ir audė. Rasta daug titnago dirbinių – pjautuvų (25-35 % visų dirbinių), geometrinių mikrolitų, gremžtukų, peilių, grandukų, grąžtų, t. p. akmeninių trinamųjų girnų, trintuvų, piestų su grūstuvais, šlifuotų kirvių ir kaplių, kaulinių ir raginių adatų, ylų, papuošalų iš kauro kriauklių, akmeninių bei kaulinių karolių apvijų, amuletų su žmonių ir gyvūnų figūrėlėmis, molinių apyrankių ir zoomorfinių statulėlių (manoma, apeiginių). Keramika lipdyta, molio masė su kapotų šiaudų priemaišomis. Indai plokščiadugniai, kai kurie puošti raudonos spalvos įvairiomis linijomis, skliaustelių ir trikampių juostomis.

Mirusiuosius laidojo gyvenvietėse, po namo asla ar kiemuose, suriestus ir paguldytus ant šono, kartais aukšlielninkus, be įkapių.