Dubravlagas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lagerio vieta žemėlapyje

Dubravlagas, „Dubravnyj“ lageris, Ypatingasis lageris Nr.3 (rus. Дубравлаг, Дубравный лагерь, Особый лагерь № 3, Особлаг № 3, Дубравный ИТЛ) buvo vienas iš sovietinio Gulago sistemos priverčiamojo darbo stovyklų kompleksų.[1] Po Gulago panaikinimo čia iki Sovietų Sąjngos žlugimo buvo kalinami politiniai kaliniai. Šiuo metu priklauso Mordovijos respublikos Federalinei bausmių atlikimo tarnybai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Javaso apylinkėse pirmieji kaliniai dirbę miško paruošose atsirado 1929 m. 1931 m. gegužės 25 d. NKVD vadovybė nusprendė įkurti priverčiamųjų darbų stovyklą Temlagą. Pastatyta lagerius aptarnaujanti geležinkelio atšaka iš Potmos.[2] Antrojo pasaulinio karo metu čia kalinti karo belaisviai vokiečiai, italai, rumunai.[3] Temlage buvo siuvimo, medžio apdirbimo ir medžio dirbinių pramonė. Lagerį sudarė 20 lagpunktų, kurie nuo centro buvo nutolę iki 20 km. Vien per 1942 m. lageryje mirė 5143 žmonės.[4] Pirmieji lietuviai į šį lagerį pateko 1945 m.

1948 m. vasario 28d. VRM įsakymu Nr. 00219 iš buvusiųjų Temlago ir Temnikovskio vaikų kolonijos sukurta ypatingoji Gulago stovykla Nr.3 politiniams kaliniams – „Dubrovlagas“. Iš Temlago Ypatingajam legeriui Nr.3 perduoti kaliniai, gyvenamieji ir kiti pastatai. Lagerio valdyba buvo Javase, Zubova Polianos rajone, Mordovijos ATSR.[5] 1953 m. čia buvo 14 225 kaliniai.

1953 m. dalį Dubravlago (daugiausia "bendrojo kontingento" kalinius) kartu su trimis drabužių siuvyklomis, dviem medienos perdirbimo įmonėmis ir baldų fabriku perėmė Teisingumo ministerija ir įkūrė pataisos darbų koloniją Baraševlagą (taip pat Baraševo pataisos darbų kolonija). Naujai sukurtame kombinate dirbo ne tik Baraševlago, bet ir Dubravlago kaliniai (sutartiniu pagrindu). 1954 m. kovo 15 d. Baraševlagas prijungtas atgal prie Dubravlago.

1954 m. reorganizuotas į įprastinę pataisos darbų stovyklą[1], vėliau tapo pataisos darbų kolonijų sistema. Neoficialiai jis tebebuvo vadinamas Dubravlagu, taip pat "Potmos lageriais", pagal netoliese buvusią Potmos geležinkelio stotį, kur buvo atvežami nauji kaliniai tolimesniam paskirstymui po kolonijas. Septynios ar aštuonios kolonijos buvo skirtos išimtinai "valstybiniams nusikaltėliams", daugiausia tai buvo politiniai kaliniai. 1961-1972 m. čia buvo siunčiami beveik visi kaliniai, nuteisti už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ bei nuteisti „už Tėvynės išdavimą“. Už Tėvynės išdavimą kalėjo daugiausia Baltijos šalių ir Ukrainos partizanai. Jie buvo suimti 1945–1955 m. ir Dubravlage kalėjo likusius bausmės metus (paprastai 15–25 metų).[6] Nuo 1957 m. iki septintojo dešimtmečio pradžios čia buvo perkelti ir kalinti Jehovos liudininkai.[7] Septintojo dešimtmečio viduryje Dubravlage atsidūrė ir pirmieji disidentai. 1965 m. politinių kalinių Dubravlage buvo 3816.[8] Temlago lageriuose bausmę atliko dauguma nuteistųjų už politines pažiūras ir pasaulėžiūrą, besiskyrusią nuo sovietų ideologijos, suimtų ir nuteistų vykdant TSRS KGB operaciją "Blokas", pradėtą 1971 m. gruodžio 30 d. TSKP CK nutarimo pagrindu. Dėmesį į sunkias kalinimo sąlygas tose kolonijose atkreipė 1967 m. parašyta ir samizdate platinta Anatolijaus Marčenko knyga "Mano parodymai".

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dubravlago kaliniai dirbo GULAG'o Temnikovsko pramoniniame kombinate: siuvimo fabrikuose Nr. 1, 3, 6, 14 Javase, loto ir domino gamykloje Nr. 18 Javase, medienos perdirbimo gamyklose Nr. 4, 5, 7, 11 (medžio apdirbimas, baldų gamyba), statybinių medžiagų gamyboje (plytos, čerpės, kalkės), geležinkelio atšakos aptarnavime, statė pytų gamyklą, dirbo miško paruošose, durpių gavyboje, žemės ūkyje.[9]

Žymesni kaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]