Dmitrijus Bilenkinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dmitrijus Bilenkinas (rus. Дмитрий Александрович Биленкин; g. 1933 m. rugsėjo 21 d. Maskvoje – m. 1987 m. liepos 28 d. Maskvoje) – rusų tarybinis rašytojas fantastas, rašęs 1958–1987 m.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1958 m. baigė Maskvos universiteto Geologijos fakultetą, specialybė – geochemija. Dalyvavo keliose geologinėse ekspedicijose, dirbo Vidurinėje Azijoje ir Sibire.

1959 m. ėmė domėtis moksline žurnalistika, pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu „Komsomolskaja pravda“ (Комсомольская правда 'Komjaunimo tiesa'), kuriame kaip mokslinis korespondentas vedė rubriką „Žingeidžiųjų klubas“ (Клуб любознательных), ir su žurnalu „Vokrug sveta“ (Вокруг света 'Aplink pasaulį'), kuriame buvo mokslinis redaktorius.

TSKP narys nuo 1963 m. TSRS Rašytojų sąjungos narys nuo 1975 m.

Buvo fantastikos rinkinio „NF“ (rus. НФ) redakcinės kolegijos narys. I. Jefremovo premijos laureatas (1988 m., po mirties). Buvo kolektyvinio rašytojo Pavelo Bagriako narys.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kūrybinis debiutas buvo 1958 m., pirmoji publikacija – apsakymas „Iš kur jis?“ (Откуда он?).

Nuo pat pradžios nusistovėjo jo vyraujantys žanrai – apsakymas ir trumpa apysaka.
Ankstyvuosiuose kūriniuose pastebimas polinkis į 7-ajam dešimtmečiui būdingą gamtamokslinę fantastiką. Vėliau dėmesys nukrypo į žmogų, jo galimybes, psichologinius niuansus.
Pradžioje rašytojo kūryboje daug ką lėmė švietėjiškumas – pasireiškė domėjimasis naujais mokslo ir technikos atradimais, technologijomis, kurių svarbiausia laikė išėjimą į kosmosą. Jo apsakymų ir apysakų veiksmas vyksta artimajama ir tolimajame kosmose apie Žemę. Siužetai dažniausiai pagrįsti mokslinėmis fantastinėmis hipotezėmis apie efektus, kuriuos sukelia gravitacija, virššviesiniai greičiai, kontaktas su nežemišku protu ir t. t. Tokie kūriniai sudaro D. Bilenkino rinkinius „Marso mūša“ (Марсианский прибой), „Protingumo patikrinimas“ (Проверка на разумность), „Matoma tamsa“ (Зримая тьма), „Grėsminga žvaigždė“ (Грозная звезда), „Nieko, tik ledas“ (Ничего, кроме льда), „Kaip gaisre“ (Как на пожаре).

Kartu kai kuriuose ankstyvuosiuose apsakymuose jaučiamas siekis nuodugniai spręsti psichologines problemas. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ši kryptis D. Bilenkino kūryboje ima vyrauti. Jis ima domėtis aplinkos apsaugos klausimais, žmogaus tematika. Nagrinėja idėją perkelti žmogaus protą gyvūnui („Miestas ir Vilkas“ (Город и Волк)), mąsto, kas nutiktų „ištrynus sąžinę“ vaiko sąmonėje („Sąžinės operavimas“ (Операция на совести)). Didžiausias šio kūrybos tarpsnio pasiekimas yra ciklas „Polynovo nuotykiai“ (Приключения Полынова) apie Polynovą, kuris keliauja Žemėje ir Saulės sistemos planetose, atskleidžia gamtos paslaptis, prireikus kovoja prieš suokalbininkus bei slaptus žmonijos priešus. Polynovas – intelektualas, mokslininkas psichologas, savo veikloje naudojantis psichologijos pasiekimus, o ne antgamtinius gebėjimus ar technines ateities galimybes. Šis personažas gali būti laikomas Kiro Bulyčiovo mėgstamo herojaus daktaro Pavlyšo pirmtaku.

Polynovo nuotykius galima priskirti pirmosioms kosminėms operoms Rusijos literatūroje. Polynovo ciklą sudarė trys apysakos – „Desantas į Merkurijų“ (Десант на Меркурий; 1967), „Kosminis dievas“ (Космический бог; 1967), „Įstatymo pabaiga“ (Конец закона; 1980). Jam artima apysaka „Stipriųjų jėga“ (Сила сильных; 1985), kurios herojus nebe Polynovas, o jo palikuonis. Šiuos kūrinius galima apibūdinti sakiniu: „tikrosios kūrybinės paieškos, kurių dėka laimi žmogaus protas ir gerumas“.

Paskutinius dvidešimt su trupučiu gyvenimo metų D. Bilenkinas kūrė kaip profesionalus rašytojas ir mokslinės fantastikos kritikas, aktyviai propagavęs mokslinės fantastikos galimybes ir privalumus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]