Dešimties dienų karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dešimties dienų karas
Teritorialci so z armbrustom zadeli tank v križišču pred MMP Rožna Dolina..jpg
Data 1991 m. birželio 27 d. – liepos 7 d.
Vieta Slovėnija
Rezultatas Slovėnijos nepriklausomybė nuo Jugoslavijos[1][2]
Konflikto šalys
Slovėnija Slovėnija Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Jugoslavija
Vadovai ir kariniai vadai
Slovėnija Janez Janša
Slovėnija Lojze Peterle
Slovėnija Milan Kučan
Slovėnija Igor Bavčar
Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Ante Marković[3]
Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Veljko Kadijević
Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Blagoje Adžić
Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Konrad Kolšek
Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Aleksandar Vasiljević
Pajėgos
35 200 karių
10 000 policininkų
22 300 karių[4]
Nuostoliai
19 nužudytų
182 sužeisti
44 nužudyti
146 sužeisti
4 693 paimti į nelaisvę
Žuvo 12 civilių užsieniečių
Jugoslavijos liaudies armijos veiksmai

Dešimties dienų karas, dar žinomas kaip Slovėnijos nepriklausomybės karas – trumpas karinis konfliktas, vykęs 1991 m. tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, po to, kai Slovėnija paskelbė nepriklausomybę.

Karo prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1980 m. mirus Jugoslavijos diktatoriui Josipui Broz Titui, Jugoslavijoje pradėjo reikštis etninė, religinė ir ekonominė įtampa, pradėjusi skaldyti šalį.

1987 m. serbų nacionalistas Slobodanas Miloševičius tapo Serbijos, didžiausios ir gyventojų skaičiumi skaitlingiausios Jugoslavijos respublikos, prezidentu. Labiau ekonomiškai išsivysčiusios Slovėnija ir Kroatija nenorėjo šelpti likusių skurdesnių respublikų. Be to, daugiausiai katalikiškos Slovėnija ir Kroatija priešinosi politiniam Serbijos ortodoksų dominavimui. Slovėnijoje 1990 gruodžio 23 įvyko referendumas, kuriame 88 % balsavusių pasisakė už respublikos nepriklausomybę. Slovėnija ir Kroatija abi paskelbė savo šalis nepriklausomas 1991 birželio 25 dieną.

Konfliktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užtikrinusios savo sienų apsaugą, birželio 27 d. Slovėnijos pajėgos užėmė savo teritorijoje esančias Jugoslavijos karines bazes pagrobdami apie 2300 jugoslavų kareivių. Jugoslavijos liaudies armija nusiuntė į Slovėniją tankus ir subombardavo Liublianos oro uostą. Kovos baigėsi liepos 6 d., iš viso žuvus mažiau nei 100 karių, kai Jugoslavija nusiuntė savo pajėgas į Kroatiją kovoti prieš šios šalies nepriklausomybės judėjimą ir apsaugoti didelę ten gyvenusių etninių serbų populiaciją. Kroatijai tapus buferiui tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, Slovėnija išsaugojo savo nepriklausomybę ir tapo stabiliausia bei labiausiai klestinčia buvusios Jugoslavijos respublika.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Klemenčič, Matjaž; Žagar, Mitja (2004). „Democratization in the Beginning of the 1990s“. The Former Yugoslavia's Diverse Peoples: A Reference Sourcebook. ABC-CLIO. pp. 297–298. ISBN 978-1-57607-294-3. 
  2. Lukic, Rénéo; Lynch, Allen (1996). „The Wars of Yugoslav Succession, 1941–95“. Europe from the Balkans to the Urals: The Disintegration of Yugoslavia and the Soviet Union. Oxford University Press. p. 184. ISBN 978-0-19-829200-5. 
  3. Lenard J. Cohen, Jasna Dragović-Soso. State Collapse in South-Eastern Europe: New Perspectives on Yugoslavia's Disintegration. Purdue University Press, 2008. Pp. 323.
  4. J. Švajncer, Janez (May 2001). „War for Slovenia 1991“. 25 June 2001: 10 Years of Independence. Slovenska vojska. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]