Daugiavariantinė pusiausvyra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Daugiavariantinė pusiausvyra (angl. multiplicity of equilibrium) – laisvosios rinkos situacija, kuomet greta optimalios, racionalios kainų bei paklausos pusiausvyros (Pareto pasiskirstymo) yra galimos ir kitos, ekonomiškai mažiau racionalios, tačiau laikinai arba ir ilgesnį laiką stabilios rinkos būsenos. Daugiavariantinės pusiausvyros galimybės aptiktos analizuojant rinkos procesus matematiškai. Jos šalininkai taip pat remiasi ir biologinių sistemų analogija: panašias fizines sąlygas turinčiose tarpusavy izoliuotose salose gali nusistovėti skirtingi kiekybiniai rūšių tarpusavio santykiai, nukreipdami biologinę evoliuciją skirtingomis kryptimis. Dėl to greta esančiose salose ilgainiui kai kada išsivysto visiškai skirtingos ekologinės bendrijos.

Pagrindiniai daugiavariantinės pusiausvyros teiginiai:

  • Esamos padėties ir technologijos lygio žinojimo nepakanka šalies ekonomikos vystymuisi numatyti. Gali būti įmanomos kelios alternatyvios vystymosi kryptys.
  • Besivystančios visuomenės dalys viena kitą gali veikti daug labiau nei įvairūs išoriniai veiksniai veikia visą visuomenę.
  • Jei valstybė pagrįstai įtaria, jog nusistovėjo neoptimali stabili padėtis, ji gali trumpam aktyviai įsikišusi pervesti tokią ūkio šaką į kitą, alternatyvią stabilią būseną. Nusistovėjus alternatyviai būsenai, valstybei toliau ir vėl nebūtina kištis.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Stiglitz (2001) Information and the Change in the Paradigm in Economics, Nobel Prize Lecture. (paskaita atsiimant Nobelio premiją, straipsnis anglų kalba).