Dar al-Kutis

Dar al Kuti Dar al-Kutis
Vadajaus vasalas (1830-1890) Prancūzijos vasalas (1897-1912)
← 1832 – 1912 →
Sostinė	Ča (iki 1894), Ndelė (nuo 1896)
Valdymo forma	monarchija
Era	Naujieji laikai
- Pirmasis valdovas	1832 m., 1832
- Aneksija	1912 m.

Dar al-Kutis (Dar al Kuti), daž žinomas kaip Bilad al-Kutis – istorinė valstybė Sahelio civilizacijoje, buvusi dabartinės Centrinės Afrikos Respublikos šiaurės vakarinėje dalyje (Bamingio-Bangorano prefektūra). Valstybė egzistavo XIX–XX a.

Nuo 2015 m. taip savo valstybę vadina CAR šiaurinę dalį kontroliuojanti sukilėlių vyriausybė. Ji dar žinoma kaip Logonės respublika.

Geografija

Regiono gyvenvietė

Dar al-Kutis priskirtinas istoriniam Kanem-Bornu regionui, užėmė jo pietrytinį pakraštį. Jo šiaurinė riba buvo Auko upė, kuri atskyrė nuo Dar Rungos šiaurėje. Pietuose plytėjo bandų gyvenamas regionas Dar Banda. Dar al-Kutis įsiterpęs tarp Bagirmio vakaruose ir Vadajaus šiaurės rytuose.

Jo pavadinimas reiškė „Tankiai miškais apaugusi žemė“, kas atspindėjo krašto gamtinę situaciją.

Istorija

Iki valstybės sukūrimo pagrindiniai krašto gyventojai buvo sarai, į kurių žemes vergų medžiokles rengdavo vakarinis regiono kaimynas Bagirmio sultonatas. Tačiau kraštas aplinkinių tautų buvo laikomas laukiniu. XIX a. I pusėje Bagirmį valdė mbangas Burgomanda, turėjęs du sūnus. Sostą paveldėjus sūnui Abd el-Kaderui, šis, bijodamas brolio Džugultumo grėsmės, išsiunė jį į kaimyninį Vadajų rytuose.

Džugultumą Vadajaus sultonas (kalakas) apgyvendino atokiame Dar Rungos regione, kur jis vedė vietos vado dukterį Fatmę, o vėliau su šeima užvaldė laukinį Dar el-Kučio kraštą į pietus nuo Auko upės. Ten įkurta sostinė Ča tapo naujos valstybėlės sostinė. Valstybėlė turėjo 14 didesnių gyvenviečių ir buvo pavaldi Dar Rungai, kuri savo ruožtu buvo pavaldi Vadajui. Nepaisant to, naujoji valstybėlė turėjo didelę autonomiją.

Apie 1870 m. Dar al-Kučio sostą gavo prekybininkas ir teisininkas Koburas, kuris kai kuriuose šaltiniuose laikomas Džugultumo sūnumi. Šis išmintingas valdovas siekė palaikyti gerus santykius tiek su savo musulmoniškomis valstybėmis šiaurėje, tiek su pagonimis bandais pietuose. Didžiausias iššūkis o valdymo metu buvo Rabiho az-Zubairo puldinėjimai. Šis iš Chartumo kilęs karvedys ir vergų pirklys nusiaubė bandų žemes, paversdamas didelę dalį gyventojų vergais. Vėliau jis nusiaubė Dar al-Kučio sostinę.

Sultono Sanusio karinės pajėgos

1890 m. Rabihas, turėdamas hegemoniją didžiuliame Kanem-Bornu regione, pašalino Koburą iš valdžios ir į sostą pasodino sau ištikimą Koburo sūnėną Muhamadą as-Sanusį. Pastarasis be Dar al-Kučio gavo valdyti ir Dar Rungą šiauriau. Plėsdamas savo teritorijas, jis kontroliavo beveik visą dabartinės Centrinės Afrikos Respublikos teritoriją.

Kadangi Vadajaus įtaka regione buvo nutraukta, Vadajaus sultonas užpuolė Dar al-Kutį ir 1894 m. sugriovė sostinę Ča. Po kelių metų valdovas įsitvirtino naujoje gyvenvietėje, Ndelėje, kuri tapo naująja sostine. Šis įvykis privertė sultoną Muhamadą ieškoti sąjungos su prancūzais, ir 1897 m. pripažinti savo valstybę Prancūzijos protektoratu. Valdžią sultonas išlaikė iki savo mirties.

1911 m. Muhamadui as-Sanusiui mirus, jo sūnus Kamunas sukilo prieš pracūzų valdžią. 1912 m. gruodžio mėnesį jis pralaimėjo prancūzų armijai ir turėjo bėgti į Sudaną. Valstybė buvo panaikinta ir įjungta į Prancūzijos Ekvatorinę Afriką.

Nurodos

• Cordell D., Dar El Kuti and the last years of trans-saharan slave trade, The University of Wisconsin Press, pp. 7-8
• Bradshaw, Richard; Fandos Rius, Juan. „The Sultanate of Dar al-Kuti“. The History Files. The History Files. Nuoroda tikrinta 15 July 2018.