Daltono dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Daltono dėsnio iliustracija: orą sudarančių dujų mišinio komponentai jūros lygyje

Daltono dėsnischemijoje ir fizikoje naudojamas dėsnis, dar vadinamas Daltono parcialinio slėgio dėsniu, nustatantis, kad chemiškai nesusijusių idealių dujų mišinio slėgis yra lygus jų parcialinių slėgių sumai.[1] Šį empirinį dėsnį 1802 m. paskelbė Džonas Daltonas.[2]

Matematinė išraiška[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matematiniu požiūriu, nereaguojančių dujų mišinio slėgis gali būti išreiškiamas suma:

      arba      

kur p1 , p2 , ..., pn atspindi kiekvieno komponento parcialinį slėgį.[1]

kur xi yra i–tojo komponento molio dalis visame n komponentų mišinyje.

Toliau pateikiamas ryšys suteikia galimybę nustatyti bet kurios atskiros dujų sudedamosios dalies tūrinę koncentraciją:

kur ci yra i–tojo komponento koncentracija.

Daltono dėsnis nėra griežtai taikomas realioms dujoms, kur paklaida didėja kylant slėgiui. Esant tokioms sąlygoms, molekulių užimamas tūris tampa reikšmingas, palyginti su laisva erdve tarp jų. Konkrečiai, trumpi vidutiniai atstumai tarp dujų molekulių padidina tarpmolekulines jėgas, kad iš esmės pakeistų jų sukeltą slėgį, o tai neatitinka idealių dujų modelio.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Silberberg, Martin S. (2009). Chemistry: the molecular nature of matter and change, 5th, Boston: McGraw-Hill. ISBN 9780073048598.
  2. J. Dalton (1802), "Essay IV. On the expansion of elastic fluids by heat," Memoirs of the Literary and Philosophical Society of Manchester, vol. 5, pt. 2, p. 595–602.