Cikas
Cycas | ||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Banguotasis cikas (Cycas circinalis) | ||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
|
Cikas (Cycas) – tai plikasėklių grupei, cikūnų (Cycadophyta) skyriui ir monotipinei cikinių (Cycadaceae) šeimai priskiriama archajiška augalų gentis. Visžaliai daugiamečiai sumedėję augalai natūraliai paplitę tropikuose ir subtropikuose. Šiuo metu priskiriama 117 rūšių.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Cikai egzistuoja jau apie 300 milijonų metų, tačiau klestėjimo amžius buvo mezozojus, ypač Juros periodas. Pagal randamas fosilijas sprendžiama, kad buvo išplitę po visus žemynus, su kitais cikūnų (Cycadophyta) skyriaus atstovais sudarė 20 % viso pasaulio floros. Dažniausiai randamos cikų lapų fosilijos.[1]
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stiebas nešakotas, cilindriškas, 1-8 metrų aukščio, kolonos pavidalo, apdengtas išliekančiomis pamatinėmis lapų lapkočių dalimis. Viršūnėje – didelių, iki 2 m ilgio lapų skrotelė. Lapai tvirti, vienąkart plunksniški, jauni būna sraigiškai susisukę. Šaknų sistema liemeninė su šoninėmis šaknimis, kurios gali augti į dirvožemio paviršių ir dėl simbiozės su fotosintetinančiomis Anabaena bakterijomis įgyti specifinę formą – koralines šaknis. Būdinga simbiozė ir su dirvožemio grybais.[2]
Anatomija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stiebo anatominė sandara sudėtinga, būdinga eustelė. Stiebo centre yra gerai išvystyta parenchiminė šerdis su aiškiais spinduliais, ląstelės pilnos krakmolo. Šerdį gaubia nestoras medienos sluoksnis sudarytas iš tracheidžių su įvairiais (spiraliniais, laiptiniais) sienelių sustorėjimais. Toliau yra brazdas, virš kurio – karnienos sluoksnis ir žievė. Žievėje ir šerdyje yra gleivių kanalai. Kai kurių žievėje susiformuoja keli brazdo sluoksniai, gaminantys naujus ksilemos ir floemos sluoksnius.[2]
Dauginimasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai dvinamiai augalai, kurių vyriškos ir moteriškos dauginimosi struktūros susidaro skirtingų individų viršūnėse. Mikrosporofilai su mikrosporangėmis sutelkti į vyriškuosius strobilus (kankorėžius). Makrosporofilai strobilų (kankorėžių) nesudaro, jie laisvi. Vyriški individai formuoja 50–70 cm ilgio kankorėžius. Ant apatinės mikrosporofilų pusės auga mikrosorai, kuriuose yra ilgakotės mikrosporangės. Mikrosporangėse yra daug elipsiškų, smulkių be oro pūslelių mikrosporų. Mikrosporos mejotiškai dalijasi dar mikrosporangėse, susidaro triląsčiai vyriškųjų gametofitų analogai (gametofitinė, anteridinė ir vegetatyvinė ląst.).[2] Mikrosporas išnešioja vėjas ir vabzdžiai. Sporų išnešiojimas vėju yra naudingas, kai abiejų lyčių atstovai yra netoliese.[3] Moteriški lytinio dauginimosi organai yra makrosporofilai – plunksniški, kiek panašūs į vegetatyvinius lapus, bet gerokai mažesni, rusvi ar gelsvi, išaugę stiebo viršūnėje tarp vegetatyvinių lapų. Makrosporofilų viršūnėlėse išauga gana stambūs sėklapradžiai (makrosporangės), apgaubti trijų sluoksnių integumentu. Viršūnėje nesusisiekiatys integumento galai sudaro mikropilę, ištįsusią į purką primenantį vamzdelį, po mikropile branduole yra mikrosporų surinkimo kamera. Sėklapradyje susidaro makrospora ir endospermas, moteriškojo gametofito analogas. Mikrosporos, patekusios ant mikropilės ir į jų surinkimo kamerą, dalijasi. Iš vegetatyvinės ląstelės susidaro haustorines išaugas turintis primityvus dulkiadaigis, kuris įauga į branduolą, per rizoidinę ląstelę iš jo likusios mikrosporos ląstelės gauna maisto medžiagas. Spermatogeninei ląstelei pasidalijus, susiformuoja gana stambūs daugiažiužiai spermatozoidai. Pratrūkus rizoidinio vamzdelio sienelei, jie su gleivėmis patenka į endospermą. Vienas spermatozoidas susilieja su kiaušialąste, o kitas sunyksta. Susiliejus kiaušialąstei su spermatozoidu formuojasi gemalas. Po to sėklapradis atsiskiria nuo motininio augalo ir ant žemės toliau bręsta gemalas. Iki to laiko sėklapradis dar gerokai padidėja, jo išorinis integumento sluoksnis tampa sultingu, vidurinis - suakmenėja, o vidinis sunaudojamas endospermo ląstelių. Subrendęs sėkloje gemalas turi visas suaugusiam sporofitui būdingas dalis. Gemalas apsuptas endospermo, kuris sunaudojamas [2]
Moteriškiems individams būdingas vegetatyvinis dauginimasis, vyriškiems – rečiau. Vegetatyviškai dauginantis vyriškajam augalui susidaro tik vyriškieji, o moteriškajam – abiejų lyčių individai.[4]
Naudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Cikai naudojami sago kruopoms gaminti, yra puikūs dekoratyviniai augalai.
Auginant cikus namie reikia ypatingos priežiūros: daug šviesos, drėgno oro, drėgnos ir maistinių medžiagų pilnos dirvos.
Kai kurios cikų dalys gali būti valgomos, bet dauguma turi toksinių savybių, tad visos nuodingos dalys turi būti pašalinamos prieš vartojimą. Cikų toksinai gali sukelti vėmimą, pažeisti kepenis ir sukelti mirtį. Taip pat yra manoma, kad turi neurotoksinų kaip BMAA, kuris sukelia Guamo demensiją.
Kai kuriose Azijos kultūrose cikai turi simbolinę reikšmę, yra naudojami ceremonijose ir ritualuose.[5]
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gentį sudaro 117 rūšių.[6]
- Dygliuotasis cikas (Cycas aculeata)
- Cycas aenigma
- Lenktalapis cikas (Cycas angulata)
- Cycas annaikalensis
- Melanezinis cikas (Cycas apoa)
- Smiltaininis cikas (Cycas arenicola)
- Adelaidinis cikas (Cycas armstrongii)
- Plokščiasėklis cikas (Cycas arnhemica)
- Retadyglis cikas (Cycas badensis)
- Cycas baiseensis
- Vietnaminis cikas (Cycas balansae)
- Bazaltinis cikas (Cycas basaltica)
- Cycas beddomei
- Dviskiautis cikas (Cycas bifida)
- Bugenvilinis cikas (Cycas bougainvilleana)
- Trumpadyglis cikas (Cycas brachycantha)
- Rudaplaukis cikas (Cycas brunnea)
- Melsvasis cikas (Cycas cairnsiana)
- Klintinis cikas (Cycas calcicola)
- Pievinis cikas (Cycas campestris)
- Storagyslis cikas (Cycas canalis)
- Baltasėklis cikas (Cycas candida)
- Cycas cantafolia
- Tailandinis cikas (Cycas chamaoensis)
- Rauplėtasis cikas (Cycas changjiangensis)
- Cycas chenii
- Žvilgusis cikas (Cycas chevalieri)
- Banguotasis cikas (Cycas circinalis)
- Šlaitinis cikas (Cycas clivicola)
- Kalvinis cikas (Cycas collina)
- Smėlyninis cikas (Cycas condaoensis)
- Glaustalapis cikas (Cycas conferta)
- Akuotuotasis cikas (Cycas couttsiana)
- Cycas cupida
- Briaunotasis cikas (Cycas curranii)
- Pūkuotasis cikas (Cycas debaoensis)
- Plikasis cikas (Cycas desolata)
- Dvokusis cikas (Cycas diannanensis)
- Skėstalapis cikas (Cycas dilatata)
- Ilgalapis cikas (Cycas dolichophylla)
- Cycas distans
- Krantinis cikas (Cycas edentata)
- Dramblinis cikas (Cycas elephantipes)
- Snapuotasis cikas (Cycas elongata)
- Ūksminis cikas (Cycas fairylakea)
- Dalgialapis cikas (Cycas falcata)
- Rūdėtasis cikas (Cycas ferruginea)
- Žemasis cikas (Cycas fugax)
- Šiurkštusis cikas (Cycas furfuracea)
- Cycas glauca
- Suktalapis cikas (Cycas guizhouensis)
- Ilgadyglis cikas (Cycas hainanensis)
- Mažasis cikas (Cycas hoabinhensis)
- Baltagauris cikas (Cycas hongheensis)
- Cycas indica
- Gležnalapis cikas (Cycas inermis)
- Aukštasis cikas (Cycas javana)
- Cycas lacrimans
- Kimberlinis cikas (Cycas lane-poolei)
- Cycas laotica
- Nykštukinis cikas (Cycas lindstromii)
- Pajūrinis cikas (Cycas litoralis)
- Vilnotasis cikas (Cycas maconochiei)
- Cycas maconochiei subsp. lanata
- Cycas maconochiei subsp. viridis
- Cycas maconochiei subsp. maconochiei
- Stambiasėklis cikas (Cycas macrocarpa)
- Storasis cikas (Cycas media)
- Cycas media subsp. banksii
- Cycas media subsp. ensata
- Cycas media subsp. media
- Didžiasėklis cikas (Cycas megacarpa)
- Šakotalapis cikas (Cycas micholitzii)
- Mikronezinis cikas (Cycas micronesica)
- Cycas montana
- Cycas multifrondis
- Karpytalapis cikas (Cycas multipinnata)
- Lenktadyglis cikas (Cycas nathorstii)
- Cycas nayagarhensis
- Cycas nitida
- Nuobiryninis cikas (Cycas nongnoochiae)
- Serpentinitinis cikas (Cycas ophiolitica)
- Rytinis cikas (Cycas orientis)
- Cycas orixensis
- Storasis cikas (Cycas pachypoda)
- Raudonsėklis cikas (Cycas panzhihuaensis)
- Gausialapis cikas (Cycas papuana)
- Šukinis cikas (Cycas pectinata)
- Uolinis cikas (Cycas petraea)
- Plačialapis cikas (Cycas platyphylla)
- Smulkialapis cikas (Cycas pranburiensis)
- Miltuotasis cikas (Cycas pruinosa)
- Paprastasis cikas (Cycas revoluta)
- Filipininis cikas (Cycas riuminiana)
- Karališkasis cikas (Cycas rumphii)
- Cycas sainathii
- Cycas sancti-lasallei
- Cycas saxatilis
- Stambiažvynis cikas (Cycas schumanniana)
- Molukinis cikas (Cycas scratchleyana)
- Ietinis cikas (Cycas seemannii)
- Žaliažvynis cikas (Cycas segmentifida)
- Standusis cikas (Cycas semota)
- Cycas seshachalamensis
- Šešiasėklis cikas (Cycas sexseminifera)
- Siaminis cikas (Cycas siamensis)
- Miškinis cikas (Cycas silvestris)
- Laosinis cikas (Cycas simplicipinna)
- Rutulinis cikas (Cycas spherica)
- Cycas sundaica
- Bukalapis cikas (Cycas szechuanensis)
- Gūžinis cikas (Cycas taitungensis)
- Taivaninis cikas (Cycas taiwaniana)
- Grakštusis cikas (Cycas tanqingii)
- Storažievis cikas (Cycas tansachana)
- Cycas terryana
- Madagaskarinis cikas (Cycas thouarsii)
- Skiauterėtasis cikas (Cycas tropophylla)
- Trumpažvynis cikas (Cycas tuckeri)
- Cycas vespertilio
- Plunksnažvynis cikas (Cycas wadei)
- Smailiažvynis cikas (Cycas xipholepis)
- Jorkinis cikas (Cycas yorkiana)
- Cycas zambalensis
- Ceiloninis cikas (Cycas zeylanica)
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Cikūnai yra paplitę tropikuose ir subtropikuose, pasiskirstę po visus žemynus išskyrus Europą ir Antarktidą. Visos rūšys yra endeminės, ribotai paplitusios teritorijose, kuriose atsirado.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Introduction to Cycads
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Galinis, V., 1982, Plikasėkliai augalai, Vilnius
- ↑ Kono, M., Tobe, H., 2007, Is Cycas revoluta (Cycadaceae) wind‐ or insect‐pollinated?, American Journal of Botany, 94(5), pp. 847–855
- ↑ https://www.biologydiscussion.com/gymnosperm/cycas/cycas-distribution-reproduction-and-economic-importance/53265
- ↑ The Cycad Pages Archyvuota kopija 2021-03-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ The World List of Cycads