Pereiti prie turinio

Cikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cycas

Banguotasis cikas (Cycas circinalis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Cikūnai
( Cycadophyta)
Klasė: Cikainiai
( Cycadopsida)
Eilė: Cikiečiai
( Cycadales)
Šeima: Cikiniai
( Cycadaceae)
Gentis: Cikas
( Cycas)

Cikas (Cycas) – tai plikasėklių grupei, cikūnų (Cycadophyta) skyriui ir monotipinei cikinių (Cycadaceae) šeimai priskiriama archajiška augalų gentis. Visžaliai daugiamečiai sumedėję augalai natūraliai paplitę tropikuose ir subtropikuose. Šiuo metu priskiriama 117 rūšių.

Cikai egzistuoja jau apie 300 milijonų metų, tačiau klestėjimo amžius buvo mezozojus, ypač Juros periodas. Pagal randamas fosilijas sprendžiama, kad buvo išplitę po visus žemynus, su kitais cikūnų (Cycadophyta) skyriaus atstovais sudarė 20 % viso pasaulio floros. Dažniausiai randamos cikų lapų fosilijos.[1]

Stiebas nešakotas, cilindriškas, 1-8 metrų aukščio, kolonos pavidalo, apdengtas išliekančiomis pamatinėmis lapų lapkočių dalimis. Viršūnėje – didelių, iki 2 m ilgio lapų skrotelė. Lapai tvirti, vienąkart plunksniški, jauni būna sraigiškai susisukę. Šaknų sistema liemeninė su šoninėmis šaknimis, kurios gali augti į dirvožemio paviršių ir dėl simbiozės su fotosintetinančiomis Anabaena bakterijomis įgyti specifinę formą – koralines šaknis. Būdinga simbiozė ir su dirvožemio grybais.[2]

Stiebo anatominė sandara sudėtinga, būdinga eustelė. Stiebo centre yra gerai išvystyta parenchiminė šerdis su aiškiais spinduliais, ląstelės pilnos krakmolo. Šerdį gaubia nestoras medienos sluoksnis sudarytas iš tracheidžių su įvairiais (spiraliniais, laiptiniais) sienelių sustorėjimais. Toliau yra brazdas, virš kurio – karnienos sluoksnis ir žievė. Žievėje ir šerdyje yra gleivių kanalai. Kai kurių žievėje susiformuoja keli brazdo sluoksniai, gaminantys naujus ksilemos ir floemos sluoksnius.[2]

Koralinės šaknys

Tai dvinamiai augalai, kurių vyriškos ir moteriškos dauginimosi struktūros susidaro skirtingų individų viršūnėse. Mikrosporofilai su mikrosporangėmis sutelkti į vyriškuosius strobilus (kankorėžius). Makrosporofilai strobilų (kankorėžių) nesudaro, jie laisvi. Vyriški individai formuoja 50–70 cm ilgio kankorėžius. Ant apatinės mikrosporofilų pusės auga mikrosorai, kuriuose yra ilgakotės mikrosporangės. Mikrosporangėse yra daug elipsiškų, smulkių be oro pūslelių mikrosporų. Mikrosporos mejotiškai dalijasi dar mikrosporangėse, susidaro triląsčiai vyriškųjų gametofitų analogai (gametofitinė, anteridinė ir vegetatyvinė ląst.).[2] Mikrosporas išnešioja vėjas ir vabzdžiai. Sporų išnešiojimas vėju yra naudingas, kai abiejų lyčių atstovai yra netoliese.[3] Moteriški lytinio dauginimosi organai yra makrosporofilai – plunksniški, kiek panašūs į vegetatyvinius lapus, bet gerokai mažesni, rusvi ar gelsvi, išaugę stiebo viršūnėje tarp vegetatyvinių lapų. Makrosporofilų viršūnėlėse išauga gana stambūs sėklapradžiai (makrosporangės), apgaubti trijų sluoksnių integumentu. Viršūnėje nesusisiekiatys integumento galai sudaro mikropilę, ištįsusią į purką primenantį vamzdelį, po mikropile branduole yra mikrosporų surinkimo kamera. Sėklapradyje susidaro makrospora ir endospermas, moteriškojo gametofito analogas. Mikrosporos, patekusios ant mikropilės ir į jų surinkimo kamerą, dalijasi. Iš vegetatyvinės ląstelės susidaro haustorines išaugas turintis primityvus dulkiadaigis, kuris įauga į branduolą, per rizoidinę ląstelę iš jo likusios mikrosporos ląstelės gauna maisto medžiagas. Spermatogeninei ląstelei pasidalijus, susiformuoja gana stambūs daugiažiužiai spermatozoidai. Pratrūkus rizoidinio vamzdelio sienelei, jie su gleivėmis patenka į endospermą. Vienas spermatozoidas susilieja su kiaušialąste, o kitas sunyksta. Susiliejus kiaušialąstei su spermatozoidu formuojasi gemalas. Po to sėklapradis atsiskiria nuo motininio augalo ir ant žemės toliau bręsta gemalas. Iki to laiko sėklapradis dar gerokai padidėja, jo išorinis integumento sluoksnis tampa sultingu, vidurinis - suakmenėja, o vidinis sunaudojamas endospermo ląstelių. Subrendęs sėkloje gemalas turi visas suaugusiam sporofitui būdingas dalis. Gemalas apsuptas endospermo, kuris sunaudojamas [2]

Moteriškiems individams būdingas vegetatyvinis dauginimasis, vyriškiems – rečiau. Vegetatyviškai dauginantis vyriškajam augalui susidaro tik vyriškieji, o moteriškajam – abiejų lyčių individai.[4]

Cikai naudojami sago kruopoms gaminti, yra puikūs dekoratyviniai augalai.

Auginant cikus namie reikia ypatingos priežiūros: daug šviesos, drėgno oro, drėgnos ir maistinių medžiagų pilnos dirvos.

Kai kurios cikų dalys gali būti valgomos, bet dauguma turi toksinių savybių, tad visos nuodingos dalys turi būti pašalinamos prieš vartojimą. Cikų toksinai gali sukelti vėmimą, pažeisti kepenis ir sukelti mirtį. Taip pat yra manoma, kad turi neurotoksinų kaip BMAA, kuris sukelia Guamo demensiją.

Kai kuriose Azijos kultūrose cikai turi simbolinę reikšmę, yra naudojami ceremonijose ir ritualuose.[5]

Gentį sudaro 117 rūšių.[6]

Paprastojo ciko vyriškasis kankorėžis
Paprastojo ciko moteriškieji makrosporofilai
Karališkasis cikas (Cycas rumphii)

Cikūnai yra paplitę tropikuose ir subtropikuose, pasiskirstę po visus žemynus išskyrus Europą ir Antarktidą. Visos rūšys yra endeminės, ribotai paplitusios teritorijose, kuriose atsirado.[2]

  1. Introduction to Cycads
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Galinis, V., 1982, Plikasėkliai augalai, Vilnius
  3. Kono, M., Tobe, H., 2007, Is Cycas revoluta (Cycadaceae) wind‐ or insect‐pollinated?, American Journal of Botany, 94(5), pp. 847–855
  4. https://www.biologydiscussion.com/gymnosperm/cycas/cycas-distribution-reproduction-and-economic-importance/53265
  5. The Cycad Pages Archyvuota kopija 2021-03-29 iš Wayback Machine projekto.
  6. The World List of Cycads