Christus Dominus
Christus Dominus (Kristus Viešpats) – Vatikano II susirinkimo priimtas dekretas „dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje“.
Vatikano I susirinkimas, vykęs 1869–1870 m., daugiausia dėmesio skyrė popiežiui ir priėmė popiežiaus neklystamumo dogmą, tačiau neaptarė kitų vyskupų. Popiežiui Jonui XXIII sušaukus Vatikano II susirinkimą, tikėtasi, kad bus imtasi šio nepadaryto darbo.[1]
Už Christus Dominus dokumentą balsavo 2319 (prieš 2)[2] iš susirinkusių vyskupų, jį 1965 m. spalio 28 d. promulgavo popiežius Paulius VI.[3] Christus Dominus numatytos stiprios vyskupų konferencijos, kiekviena iš jų nustato normas atitinkamo regiono bažnyčiai, drauge visiškai palaikydama Šventąjį Sostą.[3]
Dokumente aprašyta, kaip vyskupai trimis lygmenimis įgyvendina savo pareigas: visuotinėje bažnyčioje (pirmas skyrius), savo „dalinėje bažnyčioje“ arba vyskupijoje (antras skyrius), regioniniu arba nacionaliniu lygmeniu (trečias skyrius).[1]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 P., Hahnenberg, Edward (2007). A concise guide to the documents of Vatican II. Cincinnati, Ohio: St. Anthony Messenger Press. ISBN 9780867165524. OCLC 76786665.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Sessio Publica VII, 28 Octobris 1965, Approbatio et proclamatio decretorum Concilii, in ASSCOV II, IV/V, 673. cituojama Eusebio, Enrico C. (2009). „The Evolution of Christus Dominus and of its Teaching on the Catechetical Duty of Bishops“. Landas: Journal of Loyola School of Theology. 23 (2): 49. Nuoroda tikrinta 2018-12-18.
- ↑ 3,0 3,1 „Christus Dominus“. berkleycenter.georgetown.edu (anglų). Suarchyvuotas originalas 2017-09-24. Nuoroda tikrinta 2017-09-24.