Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Religinė situacija Abiejų Tautų Respublikoje 1573 m.
Bresto unija – Lietuvos Brastoje 1596 m. spalio 9 d. bažnytiniame susirinkime (sinode) sudaryta ir Zigmanto Vazos 1596 m. gruodžio 15 d. universalu patvirtinta Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių ir katalikų bažnyčių sąjungos sutartis, kuria stačiatikiai pripažįsta popiežiaus valdžią, dogmas ir svarbiausias katalikų bažnyčios apeigas. Stačiatikių bažnyčia išlaikė savo struktūrą ir vidaus organizaciją, hierarchiją, senąsias Rytų bažnyčios apeigas, bažnytinės slavų kalbos vartojimą pamaldose. Į unitų pusę perėjo dauguma Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių. Unitų bažnyčia perėmė stačiatikių bažnyčios organizaciją, graikai katalikai tapo pavaldūs Kijevo metropolitui, kuris XVII a. savo rezidenciją perkėlė į Vilnių.
Religinė situacija Abiejų Tautų Respublikoje 1750 m.
Abiejų Tautų Respublikos padalijimai buvo lemtingi unitų Bažnyčiai, kurią carinė Rusija savo užimtose teritorijose naikino: 1795 m. ją likvidavo Ukrainoje, 1839 m. Lietuvoje ir Baltarusijoje, 1875 m. - Lenkijoje. 1839 m. buvusios LDK teritorijoje likviduota unitų Bažnyčia pasitraukė į pogrindį. Tuo metu ji jau buvo tapusi neatskiriama vakarų rusėnų, - ukrainiečių ir baltarusių tautinės savimonės dalimi, o tai garantavo jos gyvavimą ir ateityje.
.svg){kind=small}
