Blukis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Blukis (arba blukas) – tai rąstagalys, trinka, kaladė ar kelmas. Pats žodis yra skolinys iš vokiečių Block, reiškiančio rąstagalį, trinką ir kt. Blukis kartais mėginamas sieti su lietuvių veiksmažodžiu blukti tirpti, nykti arba blungti gerėti, tačiau žodžio kilmės požiūriu tai visiškai nepagrįsta.

Viena iš žodžio kelmas reikšmių yra giminė, padermė, kilmė. Dar Simonas Daukantas kalbėjo apie „mūsų tautos kelmą“ ir pan. Kitaip tariant, mūsų ištakos taip pat yra kelmas, pabaiga. Juk medžiui numirus lieka kelmas, kuris sutrūnija, o iš jo šaknų vėl susiformuoja naujas medis ir taip toliau. Taigi kelmas, blukis simbolizuoja ir pradžią, ir pabaigą, ir kilimą, ir nuopuolį.

Blukio vilkimo ir deginimo apeigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltų pasaulėžiūros centras visuomet buvo ugnis. Atsiskyrus nuo gamtos pirmasis žmogaus skiriamasis ženklas buvo ugnies, visada esančios palapinės ar uolos centre, kūrenimas. Ugnis taip pat yra ir pirmoji gamtos jėga, kurią žmogus pajungė savo reikmėms. Ji laikoma dar ir kūrybos simboliu. Kūrybą bei švietimą metaforiškai taip pat galima sieti su ugnimi, ypač su ugniakuro ugnimi, amžinąja ugnimi, šalia kurios stovi žynys. Amžinoji ugnis tuomet simbolizuotų dalinimąsi iš protėvių perimta kūryba.

Lietuvių ugnies kultą dar XII a. mini arabų geografas Idrisijus, Bizantijos patriarchas Filotėjus, kurie lietuvius vadina ugnies garbintojais. Daugybė senųjų baltiškųjų ar lietuviškųjų papročių siejami su laikoma antgamtiška ugnies kilme.

Pranė Dundulienė lygindama lietuvių kelmo deginimą (mušimą) su kitų Europos tautų analogiškais papročiais teigė, kad po žiemos saulėgrįžos, tuo tamsiu laiku tarsi nupuolama prie pat kelmo, arba blukio, šaknų, todėl reikia iš naujo pakilti į viršų. Ji priėjo prie išvados, kad kelmo deginimas suvoktinas kaip būtybės, dažniausiai gyvatės, kuri buvo pavogusi saulę naikinimas. Tad išleidžiame saulę ir išvaduojame ją ir taip prikeliame pasaulį. Jei blukis gali simbolizuoti blogį arba velnią, kyla klausimas, kuo čia dėta ta saulė? Įvairių tautų mitologijoje teigiama, kad saulę įkalina velnias, o Dieviškasis kalvis sudaužo kalėjimą ir ją išleidžia. Tas metas kaip tik ir yra Kalėdos. Žodžiai kaladė, kalti, kelmas, kalvis savo metapoetiniu skambesiu susyja vieni su kitais ir grindžia pasakojimą: Kalvis sudaužo bokštą arba užmuša gyvatę ir išvaduoja saulę, o tuomet prasideda naujas gyvenimas. Tai sietina ir su pagrindiniu indoeuropiečių mitu.

Vladimiras Toporovas priėjo išvados, kad indoeuropiečiai turėjo mitą apie pasaulio atnaujinimą. Pasak jo, prie pasaulio kamieno yra viską praryjanti gyvatė (dar vadinama šaknimi, vėlinu, velniu), kuri visa, kas gera, uždaro į akmenį ar kelmą; Perkūnas trenkdamas užmuša gyvatę, išlaisvina visas pavogtas gėrybes ir atnaujina pasaulį.

Kosmologijos požiūriu pasaulis sprogsta, kuriasi iš vieno pulsuojančio visatos taško ir viskas suyra arba pamažu vėl susitraukia, todėl ir vėl reikia pasaulį išsprogdinti. Čia dalyvauja dvi jėgos: velnias, dar vadinamas kelmu, akmenimi, medžiu, pliauska, ir Perkūnas – Dangaus Dievo pasiuntinys įvairiose religijose.

Kai kovą nugali perkūnas – prasideda pavasaris, atsinaujinimas. Kai nugali velnias – ateina tamsa ir saulė ima blukti. Jėgos nuolat konkuruoja ir nugali viena kitą. Nuo žiemos saulėgrįžos dienos ima pamažu ilgėti, tuomet ir prasideda Blukio vilkimo apeigos.

Blukio vilkimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Blukio vilkimas – vienas įdomiausių lietuviškų papročių, jungiančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga bei tam tikra socialine funkcija. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Kūčių vakarą (ir per Užgavėnes) kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Velkantieji persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Būtinai turėjo būti 12 mitinių būtybių (dvylika – astronominis skaičius, kuris siejamas su mėnulio ciklu). Tokių ceremonijų dalyviai buvo vadinami blukvilkiais. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę.

Blukio deginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Analizuojant Blukio deginimo ritualą kosmologijos aspektu – saulė visuomet yra kalinama danguje. Ji visada danguje, aukštai ar žemai. Saulė eina per dvylika Zodiako ženklų, kurie yra mitiniai, zoomorfiniai simboliai, primenantys kelmą arba Morę. Saulė keliauja per dangų tarp Zodiako ženklų, o saulės kelionės bendrininkai ateina jos išvaduoti. Kelmą deginanti ugnis laikytina saulės įvaizdžiu, juolab kad ir nupjauto kelmo viršus taip pat primena saulę. Todėl pati saulė yra siejama su kelmu. Lietuvių mitologijoje Saulė neretai yra Kalvio nukalama, čia dalyvauja ir Dievas Kalvelis.

Kai kuriuose šalies regionuose blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. Jis vis dažniau atgaivinamas ir šiandien.

Tikėta, kad sudeginant blukį, sudeginami senieji metai, jų blogybės, tamsa. Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą. Anot S. Daukanto, rąstigalio sudeginimas simbolizuoja Saulės sugrįžimą, šviesiojo laiko pergalę prieš senųjų metų blogybes. Per kiemus tempiamas blukis rodo gerus santykius su kaimo gyventojais, kita vertus, tai turi mitologinę prasmę – ant jo sukraunamos visos bėdos ir išvežamos iš kaimo sudeginti. Šiai kaladei priskiriama ir funkcija apsaugoti kaimą nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių. Užgavėnių apeigose ji vadinama More (mirtimi, marinančiąja). Kelmas ir yra Morės pirmtakas. Paprastai Morė stovi ant rato. Sudeginus Morę ratas, ant kurio ji stovėdavo, buvo paimamas ir nešamas ant piliakalnio. Tai simbolizuodavo, kad kurį laiką Saulė ritinėjosi prie kelmo ar Morės kojų, o dabar ji vėl pakilo aukštai (per Rasos šventę).

Mitologinė interpretacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Blukio deginimas ir vilkimas simbolizuoja senojo pasaulio išlydėjimą; jį reikia sunaikinti, kad užleistų vietą naujajam. Kai blukis sudeginamas, išlaisvinama gyvybės ugnis, visatai padedama atsinaujinti.

Šiuolaikinis žmogus sakytų: juk saulė vis tiek sugrįš, ritualas neturi prasmės. Senovės žmogus mąstė šiek tiek kitaip. Pasaulis, žinoma, gali sugrįžti ir be apeigos, tačiau apeigos reikia pačiam žmogui tam, kad pamatytų, kaip tai įvyks. Atlikdamas apeigą žmogus siekė sustiprinti savo dvasinę ir fizinę imuninę sistemą, norėjo ugdyti pasitikėjimą, kad jis gali kažką nugalėti. Neatlikus apeigos saulė konkrečiam žmogui gali ir nesugrįžti. Saulė užgęsta su visu pasauliu, kai mes mirštame. Blukio deginimo apeiga yra ne fizinių kūnų ritualas (kad jiems būtų gerai), bet savo paties apsivalymas.

Blukio deginimo ritualas susijęs su pasaulio atkūrimo iš pasaulį naikinusios arba žudžiusios būtybės kūno idėja. Saulė kyla iš kelmo, kuriame ji buvo, – tai simbolizuoja blogio ir gėrio sambūvį, kaip kinų sąvokos In ir Jan. Blukis yra kupinas potencijos, jį naikiname tam, kad išleistume gėrį, kad kiltume ten, kur kritome.

Lietuvių mitologija be galo graži, tik reikia žvelgti per metaforinę prizmę. Šiuo ritualu svarbu ne išvaryti žiemą, bet išvaryti mirtį iš savęs, kad tęstųsi gyvenimas. Šis ritualas labai kryptingas, jo paskirtis – padėti žmogui išgyventi užkoduojant, arba užkalbant, jo žmogiškąją valią ir galią.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kalbos žodynas, http://www.lkz.lt/