Belopavličių slėnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Bjelopavličių lyguma)
Jump to navigation Jump to search
Belopavličių slėnis tarp Nikšičiaus ir Danilovgrado

Belopavličių slėnis (serb. Бјелопавлићи, taip par vadinamas Zetos upės slėniu) yra siauras derlingos žemės ruožas Juodkalnijoje. Jis tęsiasi palei Zetos upę, išplatėdamas žemutinėje dalyje, kur Zeta įteka į Moračą, netoli Podgoricos. Iš šios slėnio kilęs Belopavličių klanas. Belopavličiais vadintas gentinis regionas, kuris priklausė Brdos (Kalvų) regionui. Tai buvo viena iš "septynių kalvų" (ar genčių) kartu su Vasojevičiais, Piperiais, Kučiais, Bratonožičiais, Moračaniais ir Rovčaniais.

Zetos upės slėnis istoriškai buvo tankiai apgyvendintas, nes derlingos žemės kalnuotoje Juodkalnijoje buvo retos.

Kita svarbi Juodkalnijos lyguma vadinama Zetos lyguma, nors pati Zeta per ją neteka.

Belopavličių lyguma eina geležinkelis ir plentas tarp dviejų didžiausių Juodkalnijos miestų, Podgoricos ir Nikšičiaus. Didžiausia gyvenvietė lygumoje yra Danilovgradas, kuris pavadintas Juodkalnijos kunigaikščio Danilo II-ojo vardu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Belopavličių vardas kilęs nuo Bijeli Pavle ("Baltojo Pauliaus"), kuris neva pabėgęs iš Metohijos nuo Osmanų ir įsikūręs Luškos župoje (lotyniškai Lusca, vėliau pavadinta Zeta). Belopavličiai pirmą kartą minimi 1411 m. Ragūzos dokumente, kai jie kartu su Malonšičiais, Ozriničiais ir Mazničiais apiplėšė Ragūzos respublikos laivą. Pasak kai kurių šaltinių jie buvę albanų gentimi.[1][2] 1496 m. Osmanai užkariavo didžiąją Zetos dalį ir aplinkinę teritoriją, vadinamą "Kalvomis" (Brda), kurioje gyveno Vasojevičių, Belopavličių, Piperių, Kučių, Bratonožičių, Moračanių ir Rovčanių klanai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]