Bendruomenių tragedija

Bendruomenių tragedija – reiškiniai, kai asmeniniai interesai mažina visuotinę gerovę. Dažniausiai siejama su bendro turto išeikvojimu.

Termino kilmė

Terminas pirmą kartą buvo pavartotas Viljamo Fosterio Lojdo 1833 m. knygoje apie gyventojus. Toliau terminą pagarsino ir išplėtė Garretas Hardinas, 1968 m. žurnale „Science“ išspausdintoje apybraižoje „Bendruomenių tragedija“. Pabrėžiama, kad sąvoka „bendruomenių tragedija“ yra metafora, o ne reiškinį tiksliai apibūdinantis terminas.

Apibūdinimas

Bendruomenių tragedija pasireiškia, kai laisvas priėjimas prie bendrų išteklių pasmerkia juos sunaikinimui dėl besaikio naudojimo. Kadangi išteklių teikiama nauda yra asmeninio pobūdžio, kiekvienas asmuo yra suinteresuotas naudotis jais kuo daugiau; tuo tarpu naudojimosi sąnaudos yra paskirstomos tarp visų asmenų, kuriems prieinami šie ištekliai, nors ne visi jais naudojasi arba naudojasi nevienodai.

Pavyzdys

G. Hardino pateikiamas pavyzdys: kaimo bendruomenė turi tik vieną ganyklą, kurioje visi bendruomenės nariai gali ganyti savo gyvulius neribotai. Kuo daugiau ganoma, tuo mažiau žolės auga ganykloje ir atitinkamai mažėja nauda, kurią galima gauti iš gyvulininkystės.

Kiekvienas narys gali padidinti savo gyvulių skaičių. Jei tai padarys tik vienas ar keli nariai, ganyklos laukas suprastės santykinai nedaug. Tačiau jei visi bendruomenės nariai padidintų savo gyvulių skaičių, ganykla žymiai suprastėtų. Analogiškai, jei savo gyvulių skaičių sumažintų vienas bendruomenės narys, ganykla pagerėtų nežymiai, tačiau bendruomenės nario, sumažinusio savo gyvulių skaičių, pajamos sumažėtų didesne dalimi. Todėl visiems bendruomenės nariams pravartu naudotis gamykla kuo intensyviau.

Bendruomenių tragediją nulemia žmogaus prigimtis teikti pirmenybę asmeniniams interesams bei bendro turto naudojimo charakteristika: veiksmo naudos ir tos naudos kainos, tenkančios individualiam asmeniui, neatitikimas.

Sprendimo būdai

Galimi tokie bendruomenių tragedijos sprendimo būdai:

Įvedami naudojimosi apribojimai (normos), nurodantys, kiek daugiausia resursų bendruomenės narys gali suvartoti per sutartą laiko tarpą. Jų nepaisantys nariai įvairiai baudžiami.
Atsiradus turto trūkumui, turtas pasidalinamas ir bendruomenės nariai jį naudoja taupiai, nebijodami, kad kas kitas juo gali pasinaudoti.
Atsiradus turtui, atsiranda ir žmonių, kurie tuo turtu nori naudotis, todėl bendras turtas paverčiamas nuosavybe arba kitu būdu įgyjamos teisės imti mokestį už jo naudojimąsi.
Turtas nualinamas, ir tada sumažėja jo naudotojų kiekis bei sulėtėja eikvojimas, bet tokiu atveju reikia ilgai laukti, kol turtas atsistatys (jeigu tai išvis įmanoma).

G. Hardinas teigė, kad bendruomenių tragediją išspręsti galima tik įvedant atitinkamus įstatymus.

Bendruomenių tragedija dabartiniais laikais

Bendruomenių tragedijos pavyzdžių dabartinėje visuomenėje galima rasti labai daug. „Bendro turto“ kategorijai gali būti priskiriama viskas, kas nėra privati nuosavybė: (oras, valstybei priklausantys objektai, atmosfera) ir viskas, kas prieinama santykinai nemokamai (valstybinės socialinės paslaugos). Aktualiausios problemos yra susijusios su viešųjų paslaugų sąnaudomis, gamtos išteklių sunaudojimu, aplinkos teršimu.

Bendruomenių tragedijos atitikmuo sociologijoje – paskirstytos atsakomybės fenomenas.

Informacinėje visuomenėje atsiranda bendruomenių, kur bendrai kuriamas bei vartojamas resursas yra informacija (atviro kodo programuotojų bendruomenės, Vikipedija ir pan). Šiuo atveju minėta tragedija beveik arba ir visiškai nepasireiškia, nes aktyviai kitų darbu besinaudojantys bet neprisidedantys nariai, kad ir nelabai naudingi, nėra ir kenksmingi. Egoistinė prigimtis galbūt skatintų prie tokių projektų jokiu būdu neprisidėti, tačiau viso pasaulio mastu dėl įvairių priežasčių prisidedančių atsiranda pakankamai. Didesnį pavojų kelia nuolat besikartojančios įvairių grupių pastangos perimti bendrai sukurtas vertybes į savo rankas (tarkm, SCO procesai). Šiai grėsmei sumažinti bendruomenės naudoja bendrą turtą saugančias licenzijas (LGPL, GFDL, GPL) bei itin rūpinasi savo veiklos legalumu (kad bendras turtas netaptų kam nors priteistas kaip kompensacija).

Kritika

Hardino teiginiai neretai naudojami kaip argumentas privatizuoti bendrai naudojamus resursus, teigiant, jog tuomet jie bus geriau saugomi ir taupiau naudojami. Tačiau jei bendras turtas jau buvo tvarkomas bei reguliuojamas kokiomis nors taisyklėmis bei institucijomis, tokia privatizacija daugelį kartų yra atvedusi prie prastesnio, mažiau efektyvaus resursų naudojimo^[1] . Todėl kartais teigiama, jog Hardino teiginiai teisingi tik tokiems bendriems resursams, kurių naudojimo tvarkymu niekas visiškai nesirūpina. Padėtis, kuomet savininkas turtą tvarko prasčiau nei tvarkytų bendruomenė, vadinama antibendruomenių tragedija. Antibendruomenių tragedija pasitaiko patentų srityje, kuomet visuomenei reikalingam produktui reikia tiek daug įvairių savininkų rankose esančių patentuotų technologijų, jog dėl per didelių licenzijavimo išlaidų nė vienam savininkui neapsimoka jo gaminti (mokesčiai už patentus sudaro apie 20 dolerių net ir pigaus DVD grotuvo kainos). Ji taip pat buvo stebima posovietiniu laikotarpiu po privatizacijos, kuomet nepaisant didelių nenaudojamų plotų esančiose parduotuvėse dauguma pradedančių verslininkų (konkurentų) ten įsileisti nebuvo ir statėsi daug prastesnės kokybės kioskus.

Šiuolaikinės „bendruomenių tragedijos“

Idėja – nenaudingų idėjų palaikymas, siekiant išvengti konfliktų, ypač su vadovybe.
Žemės planeta ir nekontroliuojamas žmonių populiacijos augimas;
Oras – oro teršimas;
Vanduo – vandens tarša ir vandens išteklių netaupymas;
Dirvožemis – dirvožemio tarša;
Viešo naudojimo vietos – šiukšlinimas; graffiti;
Kelių infrastruktūra – eismo kamščiai;
Energijos šaltiniai ir klimatas – iškastinių žaliavų deginimas;
Gyvūnai – brakonieriavimas, gresiantis rūšių išnykimu;
Miškai – miškų kirtimas;
Vandens telkiniai – perteklinė žvejyba;
Biologinės rūšys – įvairovės sumažėjimas ir rūšių išnykimas dėl žmonių veiklos;
Naktis, tamsa – šviesos tarša, įskaitant perdėtą apšvietimą;
Garsai ir tyla – triukšmingumas;
Radijo dažniai – lincencijų nereikalaujančių dažnių perkrova;
Internetas – spamas.

Literatūra

↑ Ostrom, Elinor, Joanna Burger, Christopher B. Field, Richard B. Norgaard, and David Policansky (1999): Revisiting the Commons: Local Lessons, Global Challenges, in: Science, Vol. 284, 9 April, pp. 278-282.

Taip pat skaitykite

[1] Ostrom, Elinor, Joanna Burger, Christopher B. Field, Richard B. Norgaard, and David Policansky (1999): Revisiting the Commons: Local Lessons, Global Challenges, in: Science, Vol. 284, 9 April, pp. 278-282.

[1]