Bazinė palūkanų norma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bazinė palūkanų norma – mažiausia pinigų skolinimosi kaina konkrečiu momentu, kurią nustato centriniai bankai. Kuo ji mažesnė, tuo daugiau pinigų išleidžiama į apyvartą, tuo pigiau galima pasiskolinti finansų rinkoje ir atvirkščiai, kuo ji didesnė, tuo mažiau pinigų įliejama į finansų rinkas, tuo didesni skolinimosi kaštai tampa.

Bazinė palūkanų norma nustatinėjama ne visose šalyse, pavyzdžiui, kai litas buvo susietas su euru, Lietuvos bankas nebuvo įgaliotas nustatyti šalies bazinės palūkanų normos.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bazinė palūkanų norma yra vienas iš instrumentų, naudojamų skatinant ekonomikos plėtrą. Šis instrumentas taip pat padeda pristabdyti perkaitusią ekonomiką. Jei ekonomikos augimas lėtėja ir norima ją paskatinti, centrinis bankas bazinę palūkanų normą sumažina, tikėdamasis tokiu būdu suaktyvinti skolinimąsi ir vartojimą. Tuo tarpu jei pradeda vis dažniau kilti infliacijos grėsmė, centrinis bankas bazinę palūkanų normą padidina norėdamas apsisaugoti nuo galimų turto burbulų sprogimų.

Fiziniams asmenims bazinė palūkanų norma įtaką daro per tarpbankines palūkanų normas. Kuo mažesnė bazinė palūkanų norma, tuo pigiau gyventojai gali skolintis ir priešingai, kuo ji didesnė, tuo didesnės skolinimosi sąnaudos tampa.