Baraičių apylinkė
55°24′š. pl. 23°11′r. ilg. / 55.40°š. pl. 23.18°r. ilg.
 Baraičių apylinkė | ||
| Centras | Baraičiai (1950–1954?) Gruzdiškė (1958–1963) | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Raseinių valsčius | |
| Apskritis | Raseinių apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Raseinių rajonas (1950–1963) | |
| Sritis | Kauno sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Pagojukų seniūnija, Raseinių seniūnija | ||
Baraičių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vakarų Lietuvoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Raseinių valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Raseinių rajonui.[2] 1954 m. prijungta Bedančių apylinkė ir dalis Klusų apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Baraičių apylinkė prijungta prie Pagojukų apylinkės ir Raseinių apylinkės.[3]
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) | M. Melnikaitės vardo, „Laimės“, „Auksinės varpos“ ir „Tarybinės Armijos“ kolūkiai [4] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) | 77,5 | „Laimės“ kolūkis, „Auksinės varpos“ kolūkis, M. Melnikaitės vardo kolūkis [5] | 24 kaimai, 5 vienkiemiai | |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 110
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 5
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 35–36
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 40
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 352