Pereiti prie turinio

Bankso pusiasalis

Koordinatės: 43°45′ p. pl. 172°49′ r. ilg. / 43.750°š. pl. 172.817°r. ilg. / 43.750; 172.817
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

43°45′ p. pl. 172°49′ r. ilg. / 43.750°š. pl. 172.817°r. ilg. / 43.750; 172.817

Palydovinė pusiasalio nuotrauka

Bankso pusiasalis (angl. Banks Peninsula) – pusiasalis Naujojoje Zelandijoje, rytinėje Pietų salos dalyje (Kenterberio regione), tuojau į pietryčius nuo Kraistčerčo, išsikiša 48 km į Ramųjį vandenyną. Iš šiaurės skalauja Pegaso įlanka, iš pietų – Kenterberio įlanka. Bendras plotas – 1300 km². Paviršius daugiausia kalvotas, iškyla iki 918 m (Herberto viršūnė).[1]

Senovėje dabartinis Bankso pusiasalis buvęs vulkaninė sala, sudaryta iš dviejų ugnikalnių kūgių, bet vėliau su Pietų sala susijungė dėl susiklosčiusių Vaimakaririo upės nešmenų.[1]

1770 m. pusiasalį pasiekė Džeimsas Kukas ir pavadino gamtininko Džozefo Bankso garbei. 1850 m. ištyrinėtas Džono Stoukso. XIX a. pusiasalyje (prie Liteltono ir Akaroa užutėkių) ėmė kurtis ruonių ir banginių medžiotojai. Vėliau iškirsti miškai, pradėtos veisti avys, auginti vaisiai ir daržovės.[1]

Pagrindinės gyvenvietės – Akaroa, Dajamond Harboras, Diuvaušelis.