Banitas
Banitas (lot. bannitus - ištremtas) – asmuo, XV a. - XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teismo sprendimu paskelbtas už įstatymo ribų.
Taikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma, kad teisės norma perimta iš Lenkijos ir pritaikyta LDK sąlygoms. Banitais tapdavo dažniausiai tie, kurie pabėgdavo padarę sunkių nusikaltimų. Su banitais turėjo teisę susidoroti kiekvienas žmogus, tai numatė Lietuvos Statutas.[1]
Banicija - nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto buvo pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė. Laikinojo banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), asmuo buvo skelbiamas amžinuoju banitu. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Amžinoji banicija pakeitė sunkesnę – mirties bausmę, už nepaklusnumą karaliui ji galėjo būti skelbiama iš karto. Trečiajame Statute atsirado galimybė nutartį apskųsti aukštesnei instancijai. XVII a. - XVIII a., didėjant feodalinei anarchijai, banitus persekioti tapo sunkiau.
Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Edvardas Gudavičius. Banitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 616 psl.