Banitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Banitas (lot. bannitus - ištremtas) – asmuo, XV a. - XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teismo sprendimu paskelbtas už įstatymo ribų.

Taikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad teisės norma perimta iš Lenkijos ir pritaikyta LDK sąlygoms. Banitais tapdavo dažniausiai tie, kurie pabėgdavo padarę sunkių nusikaltimų. Su banitais turėjo teisę susidoroti kiekvienas žmogus, tai numatė Lietuvos Statutas.[1]

Banicija - nusikaltėlio ištrėmimas iš krašto buvo pagrindinė ir dažniausiai taikoma bausmė. Laikinojo banito bausmė buvo skelbiama už nedalyvavimą teisme, o neleidžiant vykdyti kontumacinio teismo sprendimo (nedalyvavus atsakovui), asmuo buvo skelbiamas amžinuoju banitu. Kontumacinį sprendimą buvo galima vykdyti 10 metų. Amžinoji banicija pakeitė sunkesnę – mirties bausmę, už nepaklusnumą karaliui ji galėjo būti skelbiama iš karto. Trečiajame Statute atsirado galimybė nutartį apskųsti aukštesnei instancijai. XVII a. - XVIII a., didėjant feodalinei anarchijai, banitus persekioti tapo sunkiau.

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Edvardas GudavičiusBanitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 616 psl.