Bafino Žemė
Bafino Žemė (pranc. Terre de Baffin, angl. Baffin Land; inu. ᕿᑭᖅᑖᓗᒃ = Qikiqtaaluk) – didžiausia sala Kanadoje, Kanados Arktiniame salyne, Nunavuto teritorijoje. Plotas 507 451 km². Salos ilgis 1 500 km, plotis 200–700 km. Tai penkta pagal dydį sala pasaulyje.[1] Iš pietų skalauja Hadsono sąsiauris, iš rytų – Deiviso sąsiauris ir Bafino jūra, iš vakarų – Fokso baseinas, Butijos įlanka ir Lankasterio sąsiauris.
Šiaurinė dalis, vadinamoji Kokbarno žemė, padengta ledyno. Salos krantai aukšti, statūs, dėl to sunkiai prieinami. Rytiniai krantai aukštesni, labai išraižyti, apledėję, vakariniai – žemi mažiau vingiuoti. Per salą driekiasi 3 kalnynai, kurių aukščiausios viršūnės siekia virš 2000 m (didžiausias aukštis 2591 m; Penny kalnai). Kalnų viršūnes dengia ledynai (Barneso, Penny ledyniniai kupolai ir kt.). Vakaruose ir pietvakariuose plyti pelkėtos žemumos. Pietinėje Bafino žemės dalyje yra du dideli ežerai – Netilingo ir Amadjuako. Klimatas poliarinis, drėgnas. Vyrauja tundra.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji žmonės, inuitų protėviai, saloje pasirodė apie 2000 m. pr. m. e. XI a. pr. salą pasiekė vikingai – Bafino žemė tapatinama su islandų sagose minimu Helulandu.[1] 1576 m. salą atrado anglų jūrininkas Martinas Frobišeris; pavadinta (XVII a.) ją tyrusio jūrininko V. Bafino vardu.[2] Politiniu atžvilgiu sala nuo 1879 m. yra Kanados dalis.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie 11 000 gyv. (2007), daugiausia inuitų. Verčiamasi medžiokle, žvejyba. Pagrindinė gyvenvietė – Ikaluitas.[2]
Gamtiniai ištekliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Yra geležies, cinko, švino rūdų, sidabro, akmens anglių.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Baffin Island, The Canadian Encyclopedia, 2015-03-04. Nuoroda tikrinta 2021-01-02.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Baffino Žemė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002