Avalonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Edward Burne-Jones paveikslas „Amžinasis karaliaus Artūro poilsis Avalone“ (angl. The Last Sleep of Arthur in Avalon, XIX a. pabaiga)

Avalonas (lot. Insula Avallonis, val. Ynys Afallon, Ynys Afallach) – mitinė sala Karaliaus Artūro legendose. Pirmą kartą Avalono pavadinimas istoriniuose šaltiniuose sutinkamas 1136 m. Galfrido Monmutiečio išgalvotoje Britanijos istorijoje „De gestis Britonum“.[1] Pasak šių istorijų, Avalone buvo nukaldintas karaliaus Artūro kalavijas Ekskaliburas. Taip pat, Avalone karalius Artūras buvo slaugomas po Kamlano mūšio. Nuo pat ankstyvųjų istorijų Avalonas buvo siejamas su magija, mistinėmis būtybėmis ir Fėja Morgana. Savo istorijose Galfridas Monmutietis Avaloną taip pat vadina „obuolių sala“ (lot. Insula Pomorum), kadangi keltų ir skandinavų mitologijoje obuoliai dažnai turėdavo magiškų savybių.[1]

Įvairios vėlesnės karaliaus Artūro istorijos pasakodavo apie Avaloną šiek tiek skirtingai. Daug jų remdavosi De gestis Britonum, tačiau kažką pakeisdavo ar prikurdavo naujai. Salos valdovė daugelyje pasakų buvo Fėja Morgana, tačiau pasitaikydavo išimčių. Prancūzų poeto Šretjeno iš Trua poemoje „Erekas ir Enidė“ (pranc. Érec et Énide) Avalono karalius yra Gijomaras, o Fėja Morgana – tik jo mylimoji. XII a. Viljamo Malmesburiečio (angl. William of Malmesbury) istorijose Avaloną valdė personažas vardu Avalloch su savo dukterimis, o Morgana neminima visai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glastonberio kalva, 2014 m. nuotrauka

Istoriškai, dažniausiai su Avalonu siejama reali vietovė buvo Glastonberio kalva šalia Glastonberio miestelio Somersete (Anglijoje). Geraldas Velsietis (angl. Gerald of Wales) XII a. rašė, kad Glastonberio kalva anksčiau buvo vadinama Avalono sala, nes buvo iš visų pusių apsupta pelkių. Glastonberio kalva dar labiau išgarsėjo maždaug 1190 m. Glastonberio vienuolyno vienuoliams paskelbus esą jie atrado karaliaus Artūro kapą. Penkių metrų gylyje jie tariamai aptiko sarkofagą su iškaltu užrašu Hic jacet sepultus inclitus rex Arturius in insula Avalonia (lot. „čia, Avalono saloje, guli palaidotas garsus karalius Artūras“). Skirtingi istoriniai šaltiniai nurodo dar kelias skirtingas įrašo versijas. Karste buvo rasti du kūnai, tariamai karaliaus Artūro ir jo mylimosios. 1278 m. jie buvo su iškilmėmis perlaidoti prie vienuolyno altoriaus, dalyvaujant pačiam karaliui Eduardui I. Šiuo metu istorikai tokį archeologinį „atradimą“ laiko paprasčiausia klastote, kuria vienuolynas siekė daugiau dėmesio ir tuo pačiu lėšų. Vienuolynas tapo populiaria piligrimų kelionių vieta iki pat XVI a., o naujai kuriamose karaliaus Artūro istorijose Avalonas pradėjo užimti vis svarbesnį vaidmenį. XVI a., valdant Henrikui VIII, vykstant religinei anglikonų reformacijai, vienuolynas buvo uždarytas.[2][3]

Viduramžiais buvo ir daugiau spėjimų, kur galėtų būti tikroji Avalono vieta. Tarp siūlomų variantų buvo Etnos ugnikalnis Sicilijoje, priešinga žemės pusė, įvairios vietos Viduržemio jūroje. Vėlesniais laikais „tikrosios Avalono geografinės vietos“ idėjų dar padaugėjo, ir jo paieškos prilyginamos Atlantidos paieškoms.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]