Austrijos įpėdinystės karas
Austrijos įpėdinystės karas – karas dėl Šventosios Romos imperatoriaus Karolio VI vyresniojo dukters Marijos Terezės teisės paveldėti Habsburgų dinastijos valdas. Karas vyko Europoje ir Šiaurės Amerikoje, į jį įsitraukė beveik visos Europos valstybės, tačiau po karo įvyko tik nedideli teritoriniai pokyčiai.
Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karas prasidėjo 1740 metais, spalio 20 dieną mirus Karoliui VI. Pagal Pragmatinę sankciją Marija Terezė turėjo paveldėti Vengriją, Bohemiją (Čekiją), Austriją ir kitas žemes, o jos vyras Francas Steponas turėjo tapti imperatoriumi. Tačiau Prūsijos valdovas Frydrichas II nesutiko su Pragmatine sankcija ir 1740 m. gruodžio 16 d. įsiveržė į Austrijos valdomą Sileziją. Vėliau į karą prieš Austriją įsitraukė Prancūzija, Ispanija, Saksonija, Švedija ir Bavarija. Austriją palaikė Anglija ir Jungtinės Nyderlandų Provincijos, o vėliau ir Rusija, kurios įsikišimas paspartino taikos sudarymą
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1742 metais Austrija atidavė Prūsijai Sileziją, bet išstūmė buvusius Prūsijos sąjungininkus iš Bohemijos ir 1743 metais įsiveržė į Bavariją. Po šių žingsnių Prūsija vėl įsitraukė į karą, pradėdama II Silezijos karą ir įsiverždama į Bohemiją. 1745 metais mirė imperatorius Karolis VII, jo sūnus Maksimilianas sutiko remti Marijos Terezės vyrą rinkimuose į imperatorius su sąlyga, kad austrai gražins užimtas Bavarijos žemes, tais pačiais metais užbaigtas Silezijos karas, dar kartą patvirtinant Silezijos atitekimą Prūsijai.
Pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karas baigėsi 1748 m. spalio 18 d., pasirašant Aacheno taiką, pagal kurią patvirtinta Franco Stepono teisė į imperatoriaus sostą, bet austrai neteko Silezijos ir žemių Italijoje (Parmos, Pjančenzos ir dalies Milano kunigaikštystės). Karo metu Austrija buvo susilpninta, tuo tarpu Prūsija po karo gerokai sustiprėjo.
