Austrijos įpėdinystės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Austrijos įpėdinystės karas
Battle of Fontenoy 03.jpg
Fontenua mūšis 1745 m gegužės 11 d.
Data 17401748 m.
Vieta Europa, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Pietų Indija
Rezultatas Prancižkus I tapo Šventosios Romos imperatoriumi, Austrija susilpnėjo, Prūsija sustiprėjo
Priežastis Konfliktas dėl Austrijos žemių ir sosto paveldėjimo

Austrijos įpėdinystės karas – karas dėl Šventosios Romos imperatoriaus Karolio VI dukters Marijos Terezės teisės paveldėti Habsburgų dinastijos valdas, vykęs 1740 m. gruodžio 16 d. – 1748 m. spalio 18 d. Karas vyko Europoje ir Šiaurės Amerikoje, į jį įsitraukė beveik visos Europos valstybės, tačiau po karo įvyko tik nedideli teritoriniai pokyčiai.

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas prasidėjo 1740 metais, spalio 20 dieną mirus Karoliui VI. Pagal Pragmatinę sankciją Marija Terezė turėjo paveldėti Vengriją, Bohemiją (Čekiją), Austriją ir kitas žemes, o jos vyras Prancižkus Steponas turėjo tapti imperatoriumi, tačiau Prūsijos valdovas Frydrichas II nesutiko su Pragmatine sankcija ir 1740 m. gruodžio 16 d. įsiveržė į Austrijos valdomą Sileziją. Vėliau į karą prieš Austriją įsitraukė Prancūzija, Ispanija, Saksonija, Švedija ir Bavarija. Austriją palaikė Didžioji Britanija ir Jungtinės Nyderlandų Provincijos, o vėliau ir Rusija, kurios įsikišimas paspartino taikos sudarymą.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Acheno sutarties paskelbimo 1749 m. vasario 13 d. alegorija, 1761 m. (Žakas Dumo)

1742 metais Austrija atidavė Prūsijai Sileziją, bet išstūmė buvusius Prūsijos sąjungininkus iš Bohemijos ir 1743 m. įsiveržė į Bavariją. Po šių žingsnių Prūsija vėl įsitraukė į karą, pradėdama II Silezijos karą ir įsiverždama į Bohemiją. 1745 metais mirė imperatorius Karolis VII, jo sūnus Maksimilianas sutiko remti Marijos Terezės vyrą rinkimuose į Šventosios Romos Imperijos sostą su sąlyga, kad austrai grąžins užimtas Bavarijos žemes, tais pačiais metais užbaigtas Silezijos karas, dar kartą patvirtinant Silezijos atitekimą Prūsijai.

Pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas baigėsi 1748 m. spalio 18 d., pasirašant Acheno sutartį, pagal kurią patvirtinta Prancižkaus I teisė į imperatoriaus sostą, bet austrai neteko Silezijos ir žemių Italijoje (Parmos, Pjančenzos ir dalies Milano kunigaikštystės). Karo metu Austrija buvo susilpninta, tuo tarpu Prūsija po karo gerokai sustiprėjo.


Commons-logo.svg