Austrijos įpėdinystės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Austrijos įpėdinystės karas
War of The Austrian Succesion Collage 1.jpg
Iš kairės į dešinę:
  • Laivo Nuestra Señora de Covadonga pagrobimas (1743 m. balandžio 20 d.)

    Fontenua mūšis (1745 m. gegužės 11 d.) Hohenfrydbergo mūšis (1745 m. birželio 4 d.)

    Bergeno prie Zomo apgultis (1747 m. liepos 14 d. – rugsėjo 18 d.)
Data 1740 m. gruodžio 16 d. – 1748 m. spalio 18 d. (7 metai, 10 mėnesių ir 2 dienos)
Vieta Europa, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Pietų Indija
Rezultatas Acheno taikos sutartis
Priežastis Konfliktas dėl Austrijos žemių ir sosto paveldėjimo
Teritoriniai pakitimai

Austrijos įpėdinystės karas – karas dėl Šventosios Romos imperatoriaus Karolio VI dukters Marijos Teresės teisės paveldėti Habsburgų dinastijos valdas, vykęs 1740 m. gruodžio 16 d. – 1748 m. spalio 18 d. Karas vyko Europoje ir Šiaurės Amerikoje, į jį įsitraukė beveik visos Europos valstybės, tačiau po karo įvyko tik nedideli teritoriniai pokyčiai.

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europa 1740 m. prasidėjus Austrijos įpėdinystės karui

Karas prasidėjo 1740 metais, spalio 20 dieną mirus Karoliui VI. Pagal Pragmatinę sankciją Marija Teresė turėjo paveldėti Vengriją, Bohemiją (Čekiją), Austriją ir kitas žemes, o jos vyras Pranciškus Steponas turėjo tapti imperatoriumi, tačiau Prūsijos valdovas Frydrichas II nesutiko su Pragmatine sankcija ir 1740 m. gruodžio 16 d. įsiveržė į Austrijos valdomą Sileziją. Vėliau į karą prieš Austriją įsitraukė Prancūzija, Ispanija, Saksonija, Švedija ir Bavarija. Austriją palaikė Didžioji Britanija ir Jungtinės Nyderlandų Provincijos, o vėliau ir Rusija, kurios įsikišimas paspartino taikos sudarymą.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Acheno sutarties paskelbimo 1749 m. vasario 13 d. alegorija, 1761 m. (Žakas Dumo)

1742 metais Austrija atidavė Prūsijai Sileziją, bet išstūmė buvusius Prūsijos sąjungininkus iš Bohemijos ir 1743 m. įsiveržė į Bavariją. Po šių žingsnių Prūsija vėl įsitraukė į karą, pradėdama II Silezijos karą ir įsiverždama į Bohemiją. 1745 metais mirė imperatorius Karolis VII, jo sūnus Maksimilianas sutiko remti Marijos Teresės vyrą rinkimuose į Šventosios Romos Imperijos sostą su sąlyga, kad austrai grąžins užimtas Bavarijos žemes, tais pačiais metais užbaigtas Silezijos karas, dar kartą patvirtinant Silezijos atitekimą Prūsijai.

Pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas baigėsi 1748 m. spalio 18 d., pasirašant Acheno sutartį, pagal kurią patvirtinta Pranciškaus I teisė į imperatoriaus sostą, bet austrai neteko Silezijos ir žemių Italijoje (Parmos, Pjančenzos ir dalies Milano kunigaikštystės). Karo metu Austrija buvo susilpninta, tuo tarpu Prūsija po karo gerokai sustiprėjo.


Commons-logo.svg