Aušros vartų šaltiniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Aušros vartų šaltiniaiVilniaus miesto šaltiniai, antrasis pagal svarbą senojo Vilniaus vandentiekio vandens tiekėjas. Šaltiniai vardą gavo nuo to, kad jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji užuomina apie šaltinių vietą yra XVI a. pab. datuojamas skundas teismui dėl užpuolimo, įvykdyto 1598 m., kuriame minima įvykio vieta: tuoj už Vilniaus, vieškelyje į Medininkus, prie kalno, „iš kur į Vilniaus miestą eina vamzdžiai”. Šaltiniai yra žymiai aukštesnėje vietoje nei Vingrių šaltiniai, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni.

Aušros vartų šaltiniai paminėti 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus plane. Jame pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto, esančio tarp Aušros ir Rūdininkų vartų, ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn. Upelis, pavaizduotas tiesiai už Aušros vartų, išteka iš Aušros vartų šaltinių. Visai netoli Aušros vartų tas upelis išsilieja į tvenkinį, kurio šiauriniame pakraštyje stovi mūrinis apvalus pastatas, sujungtas su Aušros vartais. Šis pastatas ir siena ypač aiškiai matyti 1740 m. Vilniaus plane, tačiau buvusių upelių ir tvenkinio jau nebėra. Apvalusis statinys, spėjama, buvęs vandens rezervuaras, XVII a. dokumentuose lenkiškai vadinamas „rurmus”, galėjo turėti ir strateginę reikšmę.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltinių vanduo pradėtas imti vamzdžiais anksčiau nei XVI a. pabaigoje. XVIII a. viso miesto vandentiekis buvo apleistas, kadangi to meto dokumentuose žinių apie Aušros vartų šaltinius nėra. XIX a. šaltiniai vėl buvo įjungti į miesto vandentiekio tinklą.

1866 m. Vilniaus kapitulos byloje minimas vandens nuvedimas iš Basųjų karmelitų vienuolyno rezervuaro į miesto gaisrinę. Manoma, kad vandentiekio linija iš šaltinių jau veikė ir papildydavo rezervuarą, kadangi Vingrių linija į tą pusę nėjo. Tačiau nėra aiški rezervuaro buvimo vieta ir kurie karmelitai minimi, nes karmelitai buvo įsikūrę bent trijose vietose. 1870-1879 m. vandenį iš Aušros vartų vandentiekio jau gavo apie dešimt namų. Dauguma jų buvo už Aušros vartų ir Arklių gatvėje. Šis vandentiekis aprūpindavo vandeniu ir viešąjį šulinį prie rotušės. Dėl prastos šaltinių rezervuaro būklės Aušros vartų vandentiekis plėstis negalėjo. Vandens neužtekdavo net gaisrinės čiaupui, todėl miestas gavo leidimą gaisro metu naudotis geležinkelio valdybos šuliniu, buvusiu netoli geležinkelio stoties. 1898 m. šaltiniuose buvo išgręžtas artezinis šulinys, bandymo metu šulinys davė 17 tūkst. kibirų vandens per parą.

Šaltiniai buvo eksploatuojami dar ir XX a. pradžioje, tačiau vandens jie mažai beduodavo, ir šis vandentiekio tinklas merdėjo.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Istorija. Aušros vartų šaltiniai“. Vilniaus vandenys. Nuoroda tikrinta 2014-10-26. 
  2. „Istorija. Aušros vartų šaltiniai“. Vilniaus vandenys. Nuoroda tikrinta 2014-10-26.