Artilerijos tankas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Artilerijos tankas (rus. артиллерийский танк, арттанк) – tankas (kartais šarvuota savaeigė), ginkluotas didelio kalibro patranka, skirtas artilerijos ugnimi palaikyti likusius tankus, vadintus linijiniais tankais. Tai Tarybų Sąjungoje XX a. 4-tą dešimtmetį naudotas terminas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Artilerijos tanko idėja išpopuliarėjo po SU-1 bandymų 1932–1933 m., tam įtaką padarė TSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojas M. Tuchačevskis ir užsienio spauda.

Artilerijos tanko sąvoka neturėjo griežtos apibrėžties. P. Važigino straipsnyje (1933 m.) buvo rašoma: „… tai visiškai ar iš dalies šarvuoti tankai, kurių pagrindinis pabūklas yra patranka, kaip taisyklė, didelio kalibro, įtaisyta besisukiojančiame bokštelyje ar be jo. A.T. skirti naudoti kaip artilerinė tankų palyda, jie šaudo į aptiktus taikinius iš vietos, iš uždarų ar atvirų pozicijų.“ Pagal šią apibrėžtį artilerijos tankas niekuo nesiskyrė nuo artilerinės savaeigės, todėl apibrėžtyje minimas „besisukiojantis bokštelis, leidęs greituose mūšiuose manevruoti ugnimi“.

Pirmasis Tarybų Sąjungoje artilerijos tanko D-38 projektas buvo sukurtas 1932 m. pradžioje DVRA Mechanizacijos ir motorizacijos valdybos (vėliau Gynybos ministerijos Vyriausioji automobilių ir tankų valdyba) konstruktorių bandomajame biure vadovaujant Nikolajui Dyrenkovui (Николай Иванович Дыренков). D-38 sukurtas tanko BT-2 bazėje. Pirmajame variante buvo naudojama, manoma, 76 mm 1909 m. pavyzdžio kalnų patranka, naudota 1910 m. šarvuotajame automobilyje „Garford-Putilov“. Antrasis variantas buvo ginkluotas dviem patrankomis: 76,2 mm patranka korpuse ir 37 mm patranka bokštelyje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Свирин М. Самоходки Сталина. История советской САУ 1919–1945. – М.: Яуза, Эксмо, 2008. – 384 с. – (Война и мы. Советские танки). – 10 000 экз. – ISBN 978-5-699-20527-1, ББК 68.513 С24