Aronas Solcas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aronas Solcas
Gimė: 1872 m. kovo 10 d.
Šalčininkai, Rusijos imperija
Mirė: 1945 m. balandžio 30 d. (73 metai)
Maskva, TSRS
Veikla: Politikas, teisėjas

Aronas Solcas (1872 m. kovo 10 d. Šalčininkuose, Rusijos imperija – 1945 m. balandžio 30 d. Maskvoje, TSRS) – politikas, teisėjas. Buvo laikomas komunistų partijos sąžine. Buvo vienas iš nedaugelio aukščiausio rango komunistinių veikėjų, kuris prieštaravo J. Stalino vykdytam didžiajam valymui.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1872 m. kovo 10 d. Šalčininkuose, prekeivio šeimoje. Studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete, kur įsitraukė į revoliucinę veiklą. Nuo 1898 m. priklausė Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai, leisdavo ir platindavo uždraustą spaudą. Dalyvavo visose revoliucijose, daug kartų kalintas ir ištremtas. Tremties metu Turuchanske gyveno viename kambaryje ir dalinosi viena lova su J. Stalinu. 1917 m. tapo Tarybų Sąjungos komunistų partijos Maskvos tarybos narys, redagavo laikraštį Pravda ir Socialdemokratas. Nuo 1920 m. komunistų partijos centrinio revizijos komiteto narys. Nuo 1921 m. TSRS aukščiausiojo teismo teisėjas. 19201934 m. buvo komunistų partijos centro komiteto narys. Nuo 1935 m. TSRS generalinės prokuratūros atstovas, o vėliau TSRS aukščiausiojo teismo teisėjų kolegijos pirmininkas. 1937 m. spalį Jekaterinburge vykusioje partinėje konferencijoje išsakė abejones dėl vykdomo kadrų valymo ir iškart buvo atleistas iš savo pareigų. Bandė susisiekti su Stalinu, tačiau šis jam neatsakė. 1938 m. surengė bado streiką ir už tai buvo uždarytas į Maskvos psichiatrinę ligoninę, kur po 7 metų „gydymo“ mirė 1945 m. balandžio 30 dieną.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Сольц А. Н. Ленин. К пятидесятилетнему юбилею. Пенза: Пенз. отделение Центропечати, 1920. – 22 с. 6000 экз.
  • Сольц А. и Файнбит С. Революционная законность и наша карательная политика. М.: «Московский робочий», 1925.- 126 с.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]