Argumentas iš skurdumo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Skurdumo argumentas (lot. argumentum ad lazarum, pavadinta pagal Lozorių) – manymas, jog teiginys, tikėtina, bus labiau teisingas, jei jo autorius yra neturtingas, ir daugiau abejotinas, jei autorius turtingas.

Turtingesni žmonės, „baltosios apykaklės“, geriau atlieka sudėtingas, daug analitinio proto reikalaujančias užduotis (angl. crystalized intelligence). Tačiau neturtingieji labiau linkę pripažinti, jog pasaulis nestabilus ir kinta, ir geriau sugeba atsižvelgti į kitus kontekstus, ne vien į savąjį. Filosofai nuo seno siejo šiuos sugebėjimus su išmintimi. Turtingesni žmonės gali turėti daugiau su interesais susijusių apribojimų („angl. ecological constraints“), trukdančių neutraliai mąstyti.[1]

Tiesiog intelektas nemažina vidinių konfliktų tarp interesų ir objektyvios teisybės, tačiau išmintis gali tą padaryti. Ši išmintis labiau natūraliai įgaunama augant dirbančiose ir ne itin turtingose šeimose.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Justin P. Brienza, Igor Grossmann. „Social class and wise reasoning about interpersonal conflicts across regions, persons and situations“. Proceedings of the Royal Society B, 2017-12-20. Accessed 2017-12-23. doi:10.1098/rspb.2017.1870 [1]
  2. Michael Price. „The lower your social class, the 'wiser' you are, suggests new study“. Science, 2017-12-20. doi:10.1126/science.aar8218 [2]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]